linktelėjo.
– Taip, įsidėjau į rankinę. Tuoj pat lekiu į parduotuvę ir viską nupirksiu.
Moteris nusišypsojo.
– Tu gera mergaitė, Eliza. Be tavęs prapulčiau.
– Aš be jūsų – taip pat.
Ponia Ford atidarė duris ir žengė į savo virtuvę.
Eliza prisiminė, kaip sutriko ir susinervino, kai įsikėlusi į šį butą sužinojo, kad nuo kaimynės ją skiria tik plonos durys. Bet po pirmojo pokalbio su ponia Ford nuotaika pakilo. Taip, ta moteris kone triskart už ją vyresnė ir beviltiškai senamadiška, tačiau nepaprastai sąmojinga, rūpestinga ir dievina Zoją.
Jos, trys moteriškės, žaibiškai susidraugavo. Jau po savaitės jiedvi su ponia Ford suderino abiem pusėms naudingą veiksmų sistemą: ponia Ford prikeldavo Zoją rytais, paruošdavo pusryčius ir nuvesdavo į vaikų darželį, o Eliza rūpindavosi pirkiniais, vežiodavo mergaitę pas gydytojus ir atlikdavo sunkesnius darbus. Paprastai vyresnio amžiaus žmonės didesnę laiko dalį praleidžia namuose – tik ne ponia Ford. Ši moteris tryško pavydėtinu gyvybingumu. Buvo garbinga pagyvenusių žmonių būrelio narė. Gana dažnai užlėkdavo kuris nors iš daugybės senutės draugų ir išsiveždavo ją sulošti bridžo partiją ar dekoruoti nuotraukų albumų. Arba į mėgstamą „Indėnų kazino" – kai užsimanydavo pasišvaistyti atliekamais pinigėliais.
– Užaugusi noriu būti tokia kaip ji, – sumurmėjo Eliza ir sukišo į orkaitę dar du pyragus.
Bet tai šviesi ateitis, o iki to laiko verkiant reikia sugalvoti, iš kur ištraukti pinigų, kad galėtų grąžinti skolą. Ir kaip suprantamai išaiškinti gerajam kaimynui, kad jis niekada, jokiomis aplinkybėmis – net ir meiliausiai elgdamasis – jos nesudomins. Neišdegs. Jokiu būdu – dėl to ji net kirstų lažybų. Volkeris gali kad ir nuogas vaikščioti, bet ji nesusivilios. Nors, jeigu atvirai, tai, ko gero, paganytų akis, nes jau kokį šimtmetį nematė nuogo vyro. O šis, be kita ko, įspūdingiausias iš visų matytų – yra į ką pažiūrėti.
– Man nereikia jokio vyro, – piktai burbtelėjo Eliza ir nustatė laikmatį. – Ir be jų puikiai sekasi. Esu kieta. Galinga. Užauginsiu Zoją, išleisiu į mokslus, o tada jau galėsiu pagalvoti ir apie seksą. Juk ką man reiškia tie juokingi trylika metelių? Menka gyvenimo atkarpa, kurios metu prisileisiu tik pačias tyriausias mintis ir stengsiuosi būti ideali motina. – Labai tikėtina, kad teks vaikyti įkyrias fantazijas apie nuogą kaimyną. Ką čia slėpti, jeigu likimas lemtų išklysti iš kelio ir paslysti, tai tikrai neprieštarautų, kad prie šio proceso prisidėtų būtent šitas vyras.
Aštuntą valandą Zoja šmurkštelėjo į lovą ir po pusvalandžio jau kietai miegojo. Eliza paėmė mėlynių pyragą, paskutinius penkis dolerius ir užlipo laiptais. Už durų – mirtina tyla. Nė krebžt. Bet Volkeris turi būti namie, nes visureigis stovi kieme. Gal kas nors užsuko ir jį išsivežė? Bet ne, Eliza būtų mačiusi, juk beveik visą dieną žvilgčiojo pro langą.
Ir kas čia tokio, kad žvalgosi? Juk nešnipinėja… Gink Dieve! Geras pilietis tiesiog privalo sekti bendruomenės judėjimą – tik tokiu būdu įmanoma laiku pastebėti galimą nelaimę ir užkirsti jai kelią. Ji nesavanaudiškai rūpinasi kitų gerove, todėl ir žino, kad Volkeris niekur neišvykęs ir neturi svečių. Nieko keista – kai budi prie lango, nori nenori surenki informaciją.
Gerai, kad jis vienas. Elizai, žinoma, nerūpi to vyro pasimatymai nei tai, ar jis turi širdies draugę. Nė trupučio. Bet džiugu, kad kurpiant pasiaiškinimą, kurių galų atsibeldė su pyragu ir penkiais doleriais, pro galingą petį nekyščios daili brangiausiosios ir vienintelės nosytė. Ir be jos bus gana keblu suregzti sakinį. O dėl pavydo scenos neverta nerimauti. Vargu ar kuri nors iš Volkerio moterų palaikytų ją grėsminga varžove. Eliza turi akis ir mato, kaip atrodo – sveika drūta mergiotė iš pirmo aukšto. Ir tuo džiaugiasi, nes įžūlesni jos klientai verčiau jau pasisaugo, nei įkyriai kabinėjasi. Žodžiu, tvirtas stotas – anokia čia bėda. Greičiau jau privalumas, nes gerokai palengvina gyvenimą.
– Ar dar ilgai tempsi gumą? – pusbalsiu paklausė savęs Eliza ir vargais negalais nukreipė smegenų veiklą į artimiausią užduotį. Juk jau kokias penkias minutes stypso prie Volkerio durų ir niekaip nesiryžta pasibelsti. Jeigu jis girdėjo žingsnius, tai dabar tikriausiai žiūri pro akutę ir svarsto, ką ji čia veikia.
Eliza pasibeldė, sulaikė kvapą ir trakštelėjus spynai nutirpo. Štai ir jis – stovi išdidus ir gręžia žvilgsniu. Kūnas, be abejo, vertas pasigėrėjimo.
Volkeris vilkėjo sportiniais marškinėliais, aptempusiais galingus pečius bei raumeningą krūtinę, ir nunešiotais išblukusiais džinsais. Turint tokius raumenis bepigu įveikti kažkokias juokingas veržlytes. Tikriausiai būtų jas atsukęs ir plikais pirštais, neišliedamas nė lašelio prakaito. Tamsių akių žvilgsnis Elizai pasirodė bereikšmis. Ne toks baisus, kaip skerdiko, visai ne… Greičiau aklinai uždaras – lyg būtų pasiryžęs atbaidyti nuo savęs triukšmingą pasaulį. Volkeris tylėjo. Ir laukė.
– Labas, – išspaudė Eliza ir nervingai atsiduso. – Aš… ach… iškepiau pyragą, – atkišo lėkštę su skanėstu. – Mėlynių, – dėl visa ko pridūrė, jeigu jis sumanytų neimti vaišių tik todėl, kad nežino, iš ko paruoštas įdaras.
– Pyragą? Man? – Volkerio balsas buvo žemas ir kimus. Šiek tiek nustebęs. Bet intonacija bylojo, kad duris jis atvėrė kažkokiai pamišėlei. Eliza pasipiktino: juk ne ji užvirė šitą jovalą.
– Taip, paprasčiausią pyragą. – Lėkštė įsirėmė Volkeriui į pilvą, ir jam nori nenori teko ją paimti. Eliza atgniaužė saują ir ištiesė nušiurusį penkių dolerių banknotą.
– Užmokate, kad jį valgyčiau?
– Suvalgysite ir be pinigų. O čia… – Eliza nutilo ir giliai įkvėpė. Dėkingumą nurungė susierzinimas. Žaibiškai – per rekordinį dviejų sekundžių laiką. – Nupirkote man padangą. Sakykite, ar iš tikrųjų manėte, kad nepastebėsiu tų pro purvą šviečiančių ką tik iškeptos gumos lopinėlių? Labai smalsu, ar tik aš viena darau tokį apgailėtiną įspūdį, ar visa moterų giminė? Vargšė silpnoji lytis! Jeigu būčiau vyras, jums nė į galvą neateitų krėsti tokius pokštus.
– Vyrui nė nereikėtų pagalbos.
– Gal ir ne. – Tikriausiai. Bet dabar nereikia nukrypti nuo temos. – Patykojote, kol aš nematysiu, ir vogčia prisukote ratą. Net nepatingėjote išvolioti jo purve, tikėjotės kai ką apmulkinti. Drįstu pasakyti, tai daugiau nei keista.
Ir ką jūs manote? Volkeris ėmė ir nusišypsojo! Vos vos – dantų neparodė, bet kažkas vyruką aiškiai pralinksmino. Tačiau neverta pykti, nes nušviestas šypsenos jo veidas atrodė daug atviresnis ir draugiškesnis.
– Tai Rendžio nuopelnas.
– Turėjau iš karto suprasti.
Volkeris žengtelėjo atbulas.
– Užeikite į vidų, pasikalbėsime. Prieangyje nejauku.
– Tiks ir prieangis. Atėjau čia su reikalu, o ne draugiškai pasiplepėti.
Šiltoji
