style="font-size:15px;"> – Gerai, sujunk. – Entonas apėjo stalą ir atsisėdęs atgal į savo krėslą pakėlė telefono ragelį laukdamas, kol Rubė nukreips skambutį.
Entonas žinojo, kas jo laukia. Po galais, jis tai žinojo.
– Labas rytas, Teo, – pasisveikino jis maloniai.
– Aš noriu berniuko, Entonai, – jo ausyje suskambo šiurkštus ir ūmus Teo Kanelio balsas. – Atgabenk man mano anūką!
– Nežinojau, kad tavo pavardė Kanelis, – ištarė Siuzė su nuostaba žiūrėdama į gerai žinomą verslo ženklą, priklausantį Kanelis Intrakom, ant voko, kurį Zoja ką tik paniekinamai numetė ant virtuvės stalo.
– Tėtis nubraukė Kan, kai atvyko gyventi į Angliją. – Nes bijojo būti sugautas savo priekabaus tėvo ir grąžintas į Graikiją, kur būtų privalėjęs įvykdyti savo pareigą, – piktai pamanė Zoja, nors Siuzei pasakė kitą priežastį. – Jis galvojo, kad Anglijoje bus paprasčiau ja naudotis.
Siuzės akys vis dar buvo išplėstos.
– Bet tu visuomet žinojai, jog esi Kanelis?
Zoja linktelėjo.
– Ji yra įrašyta mano gimimo liudijime.
Dabar ji įrašyta ir Tobio gimimo liudijime, – mintyse pridūrė Zoja; jos akys sublizgo prisiminus, kur dar ji buvo priversta pastaruoju metu pasinaudoti Kanelio pavarde.
– Aš nekenčiu jos, – dusdama ištarė Zoja mėgindama sulaikyti ašaras, kai atsiminė save, sėdinčią ir žiūrinčią į tą pavardę dviejuose mirties liudijimuose tą pačią dieną, kai buvo užregistruotas Tobio gimimas.
– Pamiršk pavardę, – Siuzė suspaudė jos ranką. – Nereikėjo man jos minėti.
Kodėl ne? Šiuo metu ji šmėžavo visoje žiniasklaidoje, nes kažkokiam jaunam vietinio laikraštpalaikio reporteriui pasisekė pastebėti Kanelio pavardę rašant istoriją apie jos tėvų žūtį. Jis buvo ganėtinai smalsus, kad iškapstytų informaciją lyg seklys. Zoja svarstė, ar tas pats reporteris netrukus dirbs vienam iš svarbiausių bulvarinių laikraščių. Jis tikrai nusipelnė paaukštinimo už tai, kad išaiškino tokią sensaciją.
– Jaučiuosi keistai, – pasakė Siuzė sėdėdama ir dairydamasi jaukioje virtuvėje, kuri buvo ir svetainė.
– Kodėl? – paklausė Zoja sumirksėdama, kad nepradėtų riedėti ašaros.
– Nes esi nepadoriai turtingo graikų magnato anūkė, tačiau gyveni mano kaimynystėje, paprastame namelyje viduryje Islingtono.
– Tik nemanyk, jog tai pasaka, virtusi tikrove, – Zoja atsistojo ir nunešė jų puodelius į kriauklę. – Aš nesu Pelenė ir nenoriu ja būti. Teo Kanelis… – ji nenorėjo kreiptis į jį ar bent galvoti jį esant jos seneliu, – man yra niekas.
– Šis laiškas sako ką kita, Zoja, – priminė Siuzė. – Čia rašoma, kad Teo Kanelis nori su tavimi susipažinti.
– Ne su manimi – su Tobiu.
Nusisukdama Zoja sukryžiavo rankas ant skausmo iškankinto savo kūno, nepastebėdama, kad tai pabrėžė, kiek svorio ji prarado per šias kelias siaubingas savaites. Jos paprastai šviesūs ir auksu blizgantys plaukai dabar buvo praradę žvilgesį ir atrodė sunkūs, surišti į arklio uodegą, kuri tik pabrėžė įtampą veide. Zojos mėlynas akis rėmino tamsūs šešėliai, o jos visuomet besišypsančių lūpų kampučiai sviro žemyn ir pakildavo tik tada, kai laikydavo rankose savo broliuką Tobį.
– Tas siaubingas žmogus išsižadėjo savo paties sūnaus! Jis nė karto nemėgino susipažinti nei su mano mama, kol ši buvo gyva, nei su manimi. Susidomėti mumis Teo privertė neigiamas žiniasklaidos požiūris į jį – tai vienintelė priežastis. Dar turbūt noras padaryti iš Tobio geresnį savo kloną, nei jam pavyko su mano tėvu. – Zoja giliai įkvėpė, tačiau tai buvo užslopinta rauda. – Jis šaltas ir beširdis žmogus, apgailėtinas senas despotas ir Tobio nė pirštu nepalies!
– Oho, – iškvėpė Siuzė po sekundės bežadės tylos. – Ganėtinai sunkų akmenį laikai užantyje.
Nė neįsivaizduoji, kokį sunkų, – karčiai pagalvojo Zoja. Su trupučiu atsidavimo ir paramos iš nedėkingo senio, jos tėvui tikriausiai nebūtų reikėję paskutinių dvidešimt trejų metų praleisti remontuojant bei kantriai ir su meile blizginant senovines sportines mašinas, kurias atsivežė į Angliją bėgdamas nuo šeiminių ryšių su velniu. Tik tada, kai Zoja pabudo vidury nakties kūkčiodama ir prisimindama vaizdus iš kraupios avarijos, jai šovė į galvą mintis, kad jos tėvas taip brangino tą kvailą seną mašiną, nes tai buvo vienintelis daiktas, siejantis jį su namais. Galbūt, tik galbūt, jei Teo būtų buvęs rūpestingesnis, jos tėvas būtų vežęs motiną į ligoninę naujesniu ir labiau patikimu automobiliu. Tada galbūt, tik galbūt, mašina būtų juos apsaugojusi nuo stiprios smūgio jėgos, nužudžiusios juos abu.
Zoja vis dar studijuotų Mančesteryje, o Tobis, miegantis antrame aukšte, savo mažame kambarėlyje, vis dar turėtų jį mylinčius tėvus.
Oho, – pagalvojo ji atkartodama Siuzę ir sulaikydama ašaras.
– Čia rašoma, kad šįryt pusę dvyliktos pas tave atvyks jo atstovas, – Siuzė grįžo prie laiško.
Teo Kanelis siunčia savo atstovą, kuris susitartų su ja, ir nė nesivargina padaryti to pats.
– Tai reiškia, jog jis bus čia bet kurią minutę.
Tik dar vienas asmuo iš ilgos virtinės žmonių, kurie ateidavo ir išeidavo iš Zojos gyvenimo per pastarąsias tris siaubingas savaites: gydytojai, akušerės, socialiniai darbuotojai iš šimtų skirtingų departamentų, norintys patikrinti, ar ji sugeba pasirūpinti savo mažuoju broliuku ir ar gali gauti kokią nors pašalpą. Kiekvienas jų atvykdavo su nuobodžiai ilgu klausimynu apie jos asmeninį gyvenimą, kurį ji privalėjo užpildyti, jei norėjo rūpintis Tobiu. Taip, ji metė studijas universitete, kad galėtų pasirūpinti broliu. Taip, žinoma, ji pasiruošusi įsidarbinti, jei vaikų rūpyba pasiūlytų darbą. Ne, ji neturi vaikino, kuris galėtų atsikraustyti pas ją. Ne, ji nebuvo pasileidusi ar neatsakinga. Žinoma, ji nepaliktų Tobio vieno namuose, pati išėjusi pašėlti su draugėmis. Tardymai vis tęsėsi ir kiekviename iš jų buvo pilna tokių nemaloniai įkyrių klausimų, kad Zojai vis dar pašiurpdavo oda iš nuoskaudos.
Tada ji prisiminė žmones iš laidojimo namų, tylius, ramius ir labai profesionaliai padėjusius apsispręsti dėl organizavimo paties baisiausio įvykio, kokį tik galėjo patirti gedinti duktė. Tai įvyko prieš tris dienas, tačiau jos senelis neatsiuntė jokio atstovo pasižiūrėti, kaip laidojami jo sūnus ir marti. Kažin ar dėl triukšmingos spaudos reklamos, ar dėl visiško abejingumo?
Zoja nežinojo ir šiuo metu jai tai nerūpėjo. Jis nepasirodė. Liko pasislėpęs savo dramblio kaulo bokšte, kai žiniasklaidos atstovai lyg skėriai užplūdo laidotuves.
Tai atvedė ją prie galutinio sąrašo žmonių, su kuriais ji buvo priversta susitikti per šias tris nepakeliamas savaites: tarakonai, išlindę iš pakampių tą pačią dieną, kai pasirodė sensacinga istorija. Tie, kurie
