kirminas – Eltonas Palis.
Tamsus, aukštas ir žavus sekso simbolis ir labai protingas svarbios Palis Group kompanijos vadovas. Palis nesistengė, kad jo vardas būtų minimas laikraščiuose, versle ar pramogose, bet Zojai teko girdėti apie dirbtinai susikurtą įvaizdį. Tačiau kol ši istorija neiškilo į viešumą, ji nežinojo kad Entonas buvo žmogus, skynęs vaisius po jos tėvo ištrėmimo.
Zojos viduje virte virė pyktis, deginantis lyg gyvos energijos kamuolys, kurstomas vien tik vardo – Entonas Palis. Dažnai, ypač tada, kai ilgai galvodavo apie tą vardą, pyktis užliedavo ją visą ir užgoždavo poreikį likti pasinėrusiai į sielvartą. Ar tai jos graikiškas kraujas, kuris, jai nežinant, sukeldavo troškimą neapkęsti?
Staiga pasigirdo šaižus durų skambutis. Abi moterys įsitempė ir susižvalgė.
Siuzė atsistojo.
– Galbūt tai tik žurnalistas, vėl bandantis laimę, – pasvarstė ji.
Tačiau Zoja nujautė, jog tai – Teo Kanelio atstovas. Laiške buvo rašoma, kad jis atvyks pusę dvyliktos, o ant sienos priešais kabantis senas laikrodis rodė vienuolika valandų ir trisdešimt minučių. Turtingieji, turintys daug galios, tikisi, jog jų nurodymai bus vykdomi sekundės tikslumu, – niūriai pagalvojo Zoja išsitiesdama visu ūgiu, nuleisdama siaurus pečius atgal ir įkvėpdama oro.
Taigi atėjo akimirka, kai ji išsiaiškins, ko iš tiesų nori Teo Kanelis. Zoja neabejojo, kad jis pasiūlys neįtikėtinai nepadorią sumą už Tobį.
– Ar nori, kad pasilikčiau?
Paskutines savaites besilaukiančios antrojo vaikelio, Siuzės pasiūlymas buvo nuoširdus, bet Zoja jos veide matė abejonę. Pastarosiomis savaitėmis Siuzė buvo nuostabi kaimynė ir draugė: ji įsėlindavo pro užpakalines duris, kad niekas jos nepastebėtų, atsisakydavo kalbėtis su žiniasklaidos atstovais, kai išeidavo iš namų apsipirkti ar pasiimti dukrelės iš žaidimų grupės, – Zoja žinojo, kad Siuzė mieliau nedalyvautų šiame pokalbyje.
– Tau jau laikas eiti pasiimti Liusės, – priminė Zoja draugei suvokdama, kad ji viena turi tai ištverti.
– Ar esi tuo tikra? Aš išeisiu pro užpakalines duris.
Vėl pasigirdo durų skambutis, priversdamas moteris pajudėti. Siuzė nuėjo galinių durų link, o Zoja tuo metu pasuko kita kryptimi. Kai ji priėjo prie masyvių medinių paradinių durų, išgirdo užsidarant galines duris. Zojai išdžiūvo burna ir ji nurijo seiles. Širdis ėmė plakti smarkiau. Nervingai šluostydamasi delnus į džinsų šonus ji užtruko dar minutėlę, kol nutaisė šaltos ir nenusiteikusios bendrauti miną, ir tik tada siektelėjo durų užrakto.
Mintyse ji tikėjosi išvysti neaukštą, kresną, vidutinio amžiaus graiką, kurio išvaizda rėkte rėktų – kietas teisininkas. Tačiau atidariusi duris ir pamačiusi už jų stovintį vyrą, Zoja sustingo iš nuostabos.
Aukštas, tamsus, nepriekaištingai apsirengęs, jis atrodė lyg egzotiškas tamsusis princas, vilkintis itališku kostiumu. Žodis gražus pernelyg menkai apibūdino jo lygius, auksinius prakaulius bruožus ir gilias, vidurnakčio spalvos akis, kurios ją traukė lyg magnetai. Zoja dar niekada nebuvo mačiusi tokių akių. Jos vertė ją jaustis nesmagiai, lyg mėgindamos hipnotizuoti. Net kai kilo šurmulys tarp žurnalistų, Zoja vis dar negalėjo atitraukti nuo jo žvilgsnio. Jis buvo toks aukštas, kad beveik nebuvo matyti, kas vyksta jam už nugaros: žurnalistai rėkdami bėrė jiems klausimus, operatoriai ir fotografai grūmėsi dėl vietos, norėdami pagauti geriausią kadrą.
O jis stovėjo, tarsi nieko nevyktų, apsuptas ratu už nugaros stovinčių stambių vyrų, dėvinčių nepriekaištingus juodus kostiumus.
Kai pagaliau sugebėjo žvilgsnį nukreipti kiek žemiau, Zoja įsistebeilijo į geidulingą jo nesišypsančių lūpų liniją. Širdyje maišėsi įvairiausios emocijos, kurių ji negalėjo atpažinti. Zoja netgi buvo apkerėta jo gyvos, žadą atimančios pozos ir idealiai tvarkingų manierų: atpalaiduoti platūs pečiai po tamsiu švarku, neslepiančiu jo lieso, kieto kaip uola kūno kontūrų po šiugždančiais baltais marškiniais ir dalykišku tamsiu kaklaraiščiu. Nuo jo dvelkianti elegancija Zojai bylojo apie nepalenkiamą pasitikėjimą savimi, nuo kurio jai pašiurpo oda. Pirmą kartą per tris savaites ji prisiminė savo apgailėtiną išvaizdą: seni, nunešioti džinsai, kuriuos užsitempė šįryt, ir dilgčiojantis žinojimas, kad plaukai jau senokai nematė vandens. Vienoje rankoje ji gniaužė seno megztinio kraštus, kuris priklausė jos motinai ir Zoja dėvėjo jį visą savaitę. Jis buvo didelis, pūkuotas ir ji nejučiomis spausdavo drabužį prie savęs norėdama paguodos, nes jis vis dar kvepėjo mama.
Vyriškis pravėrė gražios formos lūpas ir pradėjo pokalbį.
– Labas rytas, panele Kanelis, – pasisveikino pačiu ramiausiu ir gražiausiu balsu. – Manau, jūs laukėte manęs.
Zojai ėmė suktis galva, tačiau ne dėl jo, o dėl visai kitos priežasties: švelnus, labai kultūringas vyriškio tonas su graikišku akcentu buvo toks panašus į jos tėvo balsą, kad ji patyrė kone fizinį skausmą.
Entonas stebėjo kaip Zoja užsimerkė ir susvirduliavo priešais jį. Ji atrodė taip, lyg tuoj nualps. Jei prieš tris savaites darytoje nuotraukoje ant ligoninės laiptų jam ji pasirodė palaužta, tai dabar Entonas Zoją matė trapią, išblyškusią ir tokią silpną, tarsi menkiausias vėjo gūsis galėtų ją nupūsti.
Entonas susilaikė nenusikeikęs ir instinktyviai ištiesė ranką norėdamas ją sugauti, tačiau Zoja atsimerkė ir pamačiusi jo ranką atsitraukė nuo jos lyg nuo puolančios gyvatės.
Ištiktas šoko akimirksnį jis negalėjo pajudėti. Pajuto kažką panašaus į įsižeidimą nuvilnijant krūtine; jam prireikė didelės ištvermės ir užsispyrimo, kad jausmai neatsispindėtų veide. Žinodamas, jog už nugaros vis dar spiečiasi žurnalistai, Entonas stengėsi greitai ką nors sugalvoti. Zojai tikrai nereikia liudininkų, stebinčių kiekvieną jos judesį ir išraišką. Entonas nenorėjo, kad jie perprastų jos išraišką. Jam reikėjo, kad jie abu atsidurtų už uždarų durų prieš tai, kai ji nustos taip į jį žiūrėjusi ir ims įžeidinėti, ar, dar blogiau, užtrenks jam prieš nosį duris.
Kai Entonas ketino patraukti Zojos ranką nuo durų, kad galėtų jas uždaryti, ji staigiai atitraukė ją vengdama jo prisilietimo. Nauja užgaulumo liepsna nutvilkė jo išdidumą, bet jis užtrenkė už savęs duris tikėdamasis, kad jo išraiška nieko neatskleidė.
Kai tik durys užsivėrė, juos apsupo tyla. Zoja buvo per metrą nuo jo ir virpėjo, svyruodama lyg sugautas paukštis, vis dar gąsdinančiai išblyškusi ir žiūrinti į jį.
Entonas pastebėjo ją turint stulbinančias žalsvai melsvas akis ir braškių raudonumo lūpas. Kažkas suvirpėjo pilvo apačioje, bet jis nekreipė į tai dėmesio, suirzęs, kad tokiu metu jaučia tokį didelį seksualinį potraukį.
– Aš atsiprašau, – rimtai pradėjo jis, – kad be jūsų sutikimo įsibroviau į jūsų namus. Pamaniau, jog bus geriau aptarti mūsų reikalus be pašalinių.
Zoja nieko neatsakė. Tik mirksėjo ilgomis, lėtai judančiomis aukso rudumo blakstienomis. Entonui atrodė, kad ji jo nė nemato. Zoja glaudė prie krūtinės patį keisčiausią raudoną drabužį, lyg tik jis ją laikytų ant kojų.
– Leiskite pamėginti dar kartą, – jis buvo atkaklus ir nesusivokė,
