susitikti.
Klerė prisivertė išspausti šypseną, bet nežinojo, ką atsakyti.
– Kelė mano, kad turiu pasikalbėti su tėčiu, – prabilo jis, įdėmiai žiūrėdamas, tarsi kaimynų mergaitės nuomonė galėtų ją paveikti. Klerę ne per labiausiai domino, ką apie tai galvoja Kelė, bet ji žinojo, kokie sunkūs buvo Aleksui pastarieji dveji metai ir kaip labai jam trūksta Maiklo.
– Kelė teisi, – perdėtai guviai sutiko ji. – Judu su tėvu turite bendrauti.
– Tai tu neprieštarauji?
Jai buvo skaudu girdėti akivaizdų palengvėjimą sūnaus balse. Sunkiai nurijusi seiles atsakė:
– Aleksai, tu ne tik mano, bet ir jo sūnus.
– Negaliu jam atleisti už tai, ką padarė.
– Suprantu, – sušnibždėjo Klerė ir gurkštelėjo kokakolos, kad nuslėptų virpantį balsą, nors nė neabejojo, jog Aleksas pastebėjo.
Sūnus žvilgtelėjo į savo laikrodį kartą, tada kitą ir pašoko nuo kėdės.
– Vėluoju į futbolo treniruotę.
– Tai bėk, – paragino ji ir mostelėjo durų link.
– Tėtis sakė, kad norėtų vėl stebėti mano rungtynes, – išpyškino Aleksas jau pakeliui prie užpakalinių durų.
– Aleksai…
– Atsiprašau, mama, turiu eiti.
Puiku! Dabar jai teks sukti galvą, kaip nesusidurti su buvusiuoju per sūnaus futbolo rungtynes. O kaipgi jo draugė – irgi ketina ateiti? Jeigu Aleksas nusprendė palaikyti ryšius su tėvu – tai viena, bet Klerė negali – nenori – nė prisiartinti prie Maiklo, kai jis bus su Miranda.
Ji vis dar smarkiai pyko ir netikėjo pajėgsianti susivaldyti. Bet jokiu būdu nepridarys rūpesčių paaugliui sūnui, net jeigu tektų liautis lankiusis rungtynėse. Beveik tą pačią akimirką ją užplūdo toks pat stiprus apmaudas kaip tą dieną, kai Maiklas ją paliko. Per jį jau tiek daug prarasta! Kaip jis drįsta atimti iš jos malonumą stebėti Alekso futbolo varžybas? Kaip jis drįsta!
Klerė ilgai sėdėjo mąstydama apie pokalbį su Aleksu. Suprato, kaip jam palengvėjo atsivėrus. Jau kurį laiką Aleksas atrodė labai įsitempęs. Ji manė, kad dėl artėjančių stojamųjų egzaminų į universitetą. Bet ne egzaminai, ne santykiai su drauge ir ne darbas dalį dienos kėlė jam nerimą. Jis išgyveno dėl tėvo. Klerė tuo įsitikinusi.
Ir vėl buvęs vyras veikia jai už nugaros.
Sausio 15-oji
Gavau darbą! Nė neabejojau, kad man jį pasiūlys. Denas Merfis vos nepašoko nuo darbo stalo supratęs, ką turės. Sutiko su visomis mano sąlygomis, taip pat ir su ta, kad dirbsiu ne visą dieną. Nusprendė, jog įdarbins dar vieną vadybininką visu etatu, o man teks daugiau konsultantės pareigos.
Velnias, tai teikia malonumą. Niekada anksčiau nebuvau patyrusi tokio piktdžiugiško pasitenkinimo – turiu pripažinti, kad būtent tai jaučiu. Per pastaruosius dvejus metus nė neįtariau esanti tokia kerštinga. Man nepatinka ši mano savybė, bet ką galiu padaryti?
2
„Lūpos šypsosi, o širdis?“
Liza Kenijon
Sausio 1-oji
Pirmą kartą per penkiasdešimt septynerius gyvenimo metus sutikau Naujuosius metus viena. Užsisakiau kinų maisto, valgiau aštrią vištieną su makaronais ir žiūrėjau per televizorių praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio filmą, kuriame vaidino Duglas Ferbenksas jaunesnysis. Dabar tokių filmų tikrai nebekuria. Prieš vidurnaktį atsinešiau sau vienai butelį naujamečio šampano. Ir praėjus kelioms minutėms po dvylikos jau gulėjau lovoje, galvodama vien tik apie Stivą.
Po šešerių metų prisiminimai nėra tokie skausmingi kaip pradžioje. Bet paskutinės mano vyro gyvenimo minutės iki šiol neduoda ramybės. Norėčiau žinoti, kas prabėgo pro jo akis, kai suprato, kad milžiniškas krovininis automobilis kirto geltoną liniją ir lekia tiesiai į jį. Negaliu liautis galvojusi apie tai, ar paskutinės jo mintys buvo skirtos vaikams, ar man. O gal tų kelių sekundžių užteko tik panikai ir baimei. Mėginu įsivaizduoti jo neaprėpiamą siaubą, kai suprato, jog bus sutrėkštas. Pasak liudytojų, jis darė viską, kas įmanoma, kad išvengtų susidūrimo. Bet paskutinę sekundę turėjo susitaikyti su kraują stingdančiu siaubingu suvokimu, jog nieko nebegalima padaryti. Tūkstančius kartų išgyvenau kartu su vyru jo paskutines gyvenimo minutes. Smūgio garsą – metalo džeržgesį, dūžtančius stiklus, padangų cypimą, jo riksmą.
Dėkui Dievui, jis mirė akimirksniu.
Gulėdama lovoje prisiminiau paskutinį kartu su juo praleistą rytą taip aiškiai, tarsi tai būtų nutikę vakar, o ne prieš šešerius metus. Balandžio dvidešimtoji buvo tokia pat įprasta diena kaip daugelis kitų. Mudu atsikėlėme ir pradėjome rengtis ruošdamiesi į darbą. Jis padėjo man užsisegti vėrinį ir nepraleido progos kyštelėti ranką po megztuku. Kol gaminau pusryčius, Stivas skutosi. Sėdėjome vienaspriešais kitą ir plepėjome apie ryto naujienas. Kai pakilauvažiuoti į ligoninę, jis pabučiavo mane atsisveikindamas. Prisimenu, pasakė, kad į darbo pabaigą jo laukia susirinkimas, tad gali vėluoti vakarienės.
Po valandos mano universiteto laikų mylimasis ir sutuoktinis, su kuriuo pragyvenome trisdešimt vienus metus, gulėjo negyvas. Nuo to laiko gyvenimas pasikeitė. Jis niekada nebus toks kaip anksčiau. Vis dar stengiuosi įsisąmoninti, kad Stivas skubiai neįžengs pro laukujes duris, švytėdamas žavia šypsena. Net ir dabar miegu dešinėje lovos pusėje. Stivo pusė lieka neužimta. Pastarieji trys mėnesiai buvo įtempti. Kai Eimė paskambino pranešti, jog Džeką perkelia į Talsą ir aš būsiu atskirta nuo dukros ir anūkų, supratau: bus sunku. Bet neįsivaizdavau, kaip sunku. Laikas, praleistas su Endriumi ir Ane, padėjo neprarasti sveiko proto netekus Stivo. Man taip jų stinga! Negana to, kad duktė su šeima persikėlė į kitą valstiją, dar ir Brajenas nusprendė išsikraustyti iš namų ir gyventi savarankiškai. Mano sūnus sugeba pasirinkti tinkamą laiką.
Jis gavo puikų darbo pasiūlymą ir aš nepriekaištauju, kad priėmė jį tą pačią minutę. Vis dėlto turiu pripažinti: norėjau, kad tai nutiktų ne taip greitai. Nebuvo lengva leisti jam išvažiuoti ir išsaugoti šypseną veide. Viena vertus, džiaugiuosi, kad jis laimingas ir susikūrė gyvenimą Orindžo apygardoje. Kita vertus, liūdna, jog jis gyvena taip toli nuo Gluosnių giraitės miestelio. Pora valandų kelio – nedidelis atstumas, bet aš pažįstu sūnų. Jį gerokai labiau domina asmeninis gyvenimas nei našlės motinos lankymas. Taip ir turi būti, bet vis tiek jaučiuosi pamesta. Pirmiausia Eimė, Džekas ir anūkai, paskui Brajenas – ir akimirksniu likau viena. Iš tikrųjų viena.
Suprantu, kodėl atsiguliau su mintimi apie Stivą. Visos mano pramogos liko praeityje. Net šampanas nepadėjo užmigti. Po valandos lioviausi stengusis. Kiūtojau tamsoje apsiklojusi kojas megztu vilnoniu apklotu ir mąsčiau apie ateitį. Per šventes laikiausi šauniai, elgiausi taip, tarsi gerai jausčiausi būdama viena. Nenorėjau, kad vaikai žinotų, kaip man beviltiškai liūdna.
