bet tarpusavio santykiai yra kai kas daugiau nei vyro ir moters ryšys miegamajame.
Jis žvelgė į ją taip, tarsi drąsintų tęsti.
– Laikau tave vienu geriausių valstijos pediatrų, – toliau kalbėjo ji. – Vertinu tavo kaip diagnostiko ir gydančiojo specialisto gebėjimus, matau, koks būni su vaikais. Labai gerbiu tave kaip profesionalą. Bet tavo elgesys su dauguma ligoninės darbuotojų man atrodo nepriimtinas ir visiškai nežavi.
– Ar čia išsamus atsakymas, kodėl nenori su manimi susitikinėti? – paklausė Šonas, vos tramdydamas susierzinimą.
– Tiesą sakant… Norėčiau geriau tave pažinti.
Jo žvilgsnis išdavė, kad jis abejoja, ar galima ja tikėti.
– Keistas būdas apie tai pasakyti.
Nors Šonas nudavė abejingą, Liza suprato užgavusi jo savimeilę.
– Įtariu, kad nori ne tik atkreipti į save dėmesį, –pasakė ji.
– Puiku. Tai tavo ar mano namuose?
Liza vos nesudejavo. Jis praleido pro ausis jos atsisakymą! Atidariusi duris ji ramiai tarė:
– Kai pradėsi vertinti mane kaip protingą, brandžiąmoterį, kurios profesiniai interesai atitinka tavuosius, pranešk man. – Liza atsišliejo į atvirų durų staktą. –
Dabar tik veltui gaišti laiką.
– Abejoju, – atkirto Šonas ir, žingtelėjęs atgal, palietė lūpomis jos skruostą. – Paskambink, kai būsi pasirengusi aštriems pojūčiams.
Liza išplėtė akis. „Pamiršk tai, daktare, – pagalvojo ji. – Man pakanka aštrių pojūčių nagrinėjant personalos kundus dėl tavo elgesio.“
Kai kurie žmonės niekada nepasimoko.
3
„Tai, kas teikia išskirtinumo, jeigu išvis esi išskirtinis, neišvengiamai daro tave vienišą.“
Karena Kertis
Sausio 1-oji
Atsikėlusi vidurdienį įsipyliau vėlyviems pusryčiams aukštą taurę mokos be kofeino su dviguba cukraus porcija. Paskambino Nikolė ir pasiūlė pasibastyti po parduotuves, tad taip ir padarėme. Susitikau ten Džefą, dirbantį kūno ir sielos sveikatintoju, ir mudu truputį paplepėjome. Jis gaišta laiką mokydamas tai bo 2 paslapčių būrelį aptukusių verslo magnatų, kuriems terūpi jų korporacijų įvaizdį. Vos įstengiau prikąsti liežuvį. Liūdna, kad Džefas švaisto talentą vėjais.
Universitete lankydami dramos paskaitas mudu su Džefu prisiekėme vienas kitam neišsižadėti svajonių. Vos susilaikiau nečiupusi jo už peties ir nepriminusi šito. Norėjau pasakyti, kad per greitai atsisakė ateities. Tačiau laikiau liežuvį už dantų, nes mačiau, kaip įnirtingai Džefas siekia pabėgti. Pašnekesys su manimi vertė jį jaustis nejaukiai; skatino galvoti apie tai, kuo užsiima.
Labiausiai slegia tai, kad ne vienintelis Džefas pasidavė; Andžė ir Bertas taip pat. Neseniai išgirdau, jog Sidnis ir Leslė turi nuolatinį darbą nuo devynių iki šešių. O ir Bredas. Taigi iš mūsų teatro grupės septyneto likau tik aš. Atsisakau taikstytis su kasdienybe. Atsisakau imtis antraeilių dalykų. Esu aktorė. Šiuo metu neturinti darbo, bet ne apie tai kalba.
Na, gerai, baigiu savo postringavimus. Apsaugok, Viešpatie, kad mano didžiausia baimė taptų tikrove. Pradedu kalbėti kaip mano motina – moteris, kuri viską žino geriausiai. Vos pagalvojus apie tai, norisi klykti.
Tėvai primygtinai reikalavo įsigyti universitetinį išsilavinimą. Nesutikau, stojau piestu, koviausi kaip įmanydama, tačiau pagyvenusi žemiau skurdo ribos pasidaviau. Ei! Gal jie ir laimėjo kovą, bet aš vis dar kariauju. Valdinga motina kėsinasi reguliuoti mano gyvenimą nuo pat gimimo. Vos buvau priimta į universitetą, ji pradėjo reikalauti, kad tapčiau mokytoja. Anot jos, tai veikla visam gyvenimui. Geras darbas moteriai. Kaip man tai atsibodo!
Puiku, turiu tą vertingą diplomą, studijavau istoriją kaip neprofilinį dalyką. Bet nė nemanau juo pasinaudoti, nebent padėtų aktorinei karjerai. Laimei, radau būdą, kaip tai padaryti. Kad ir kaip keista, motina savotiškai pasiekė ko norėjusi. Iš dalies. Svarbiausia, aš gavau, ko trokštu.
Matote, dirbu pavaduojančiąja mokytoja. Laikinai ir tik dalį dienos. Šiuo metu dėl labai didelio pedagogų stygiaus pietų Kalifornijoje kiekvienas universiteto diplomą turintis specialistas (nesvarbu, kokį dalyką studijavo) gali dirbti pavaduojančiuoju mokytoju. Neįtikėtina, tiesa? Galiu turėti krepšių pynėjos diplomą ir dirbti mokytoja už didžiulį atlygį – už du šimtus penkiasdešimt „baksų“ per dieną. Ne man jums aiškinti, kad šiais laikais tai gražūs pinigai už darbą ne visą dieną. O dar fantastiškiau, jog pati galiu rinktis, kuriomis dienomis dirbti.
Jeigu pavyksta įtraukti pavadavimą į dienotvarkę, dvi ar tris dienas per savaitę praleidžiu mokykloje. Tris daugiausia. Taip užsidirbu pakankamai pinigų pragyvenimui. O tomis dienomis, kai nedirbu, galiu dalyvauti visose įmanomose peržiūrose.
Prieš šventes agentė nukreipė mane į televizijos atranką naujam klozeto šepečiui reklamuoti. Tą rytą man paskambino ir dėl pavadavimo, tačiau nebijodama netekti darbo ir be menkiausio sąžinės graužimo pasakiau turinti kitų planų. Jiems tai ne problema – paprasčiausiai pasirinko kitą pavardę iš sąrašo. Išskubėjau pro duris žinodama, kad jei tik norėsiu, man atsiras darbo kitą dieną. Deja, per atranką nepasisekė, o pavadavimo jau buvau atsisakiusi.
Kai tik po atostogų prasidės pamokos, būsiu vėl pasirengusi tapti pavaduojančiąja mokytoja. Dėl daugybės laisvadienių tapo striuka su pinigais. Neišėjo į gera ir Kalėdos, o praėjusią savaitę mokėjau už vaidybos seminarą. Tiesą sakant, šiandien Džefas nupirko man latė. Bet nieko tokio, išgyvensiu. Visada išgyvenu, nepaisant niūrių motinos pranašysčių.
Suprantu, kad sudarau jai keblumų. Negali manimi, kaip Viktorija, girtis visoms draugėms. Sesuo priėmė gerą sprendimą ištekėti už kylančio advokato, kuris gerokai pataisė mūsų šeimos socialinę padėtį. Mano supratimu, Rodžeris – bukaprotis, bet niekas neklausia mano nuomonės. Tai irgi gerai, nes aš nebijau jos išrėžti į akis.
Viktorijos nuostabiosios vedybos išėjo į naudą, mat šiuo metu mamos ir tėčio dėmesys nukreiptas ne į mane, o į seserį ir jos pirmagimį (turiu pripažinti, kad sūnėnas išties meilutis!). Iš esmės mama paliko mane ramybėje. Dėkui Dievui.
Kartą vienas psichologijos profesorius porino, kad studentės turėtų atidžiau įsižiūrėti į motinas, nes tikėtina, jog pasiekusios brandos amžių taps labai į jas panašios. Apsaugok, Aukščiausiasis, kaip sakoma!
Mamos ketinimai geri. Negaliu jos kaltinti. Tik kadaš nuolat ją nuviliu. Mama tokia… tokia sterili. Tokia nuspėjama. Jos sieloje nebelikę polėkio. Esu visiškai į ją nepanaši ir nesuprantu, kaip profesorius Gordonas galėjo taip kategoriškai teigti, kad po kelerių metų būsiu tokia pat kaip ji.
Kovų menas, jungiantis taikvondo ir bokso elementus.
