vakarą mano tebuvo dvidešimt dveji.
Jis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais
– Tai nereikėjo imti rakto.
– Buvau pasimetusi. – Ji iš tiesų ne iš karto suprato, kad kortelė, kurią Alekas jai įdavė, – viešbučio kambario raktas.
– Man rodės, kad beveik susiviliojai.
Protas jai sakė prikąsti liežuvį. Tačiau jausmai paėmė viršų.
– Pažinojau tave vos dvi minutes. – Gal kita moteris ir būtų susigundžiusi prašmatniu, pinigų nestokojančiu užmiesčio aristokratu, bet Šarlotei trumpas meilės romanas buvo nė motais.
– Tą vakarą stebėjau tave ilgiau nei dvi minutes.
Aleko žodžiai neleido jai blaiviai mąstyti. Jis ją stebėjo? Kaip susižavėjęs kavalierius ar kaip iškrypėlis prievartautojas?
Alekas žengtelėjo į priekį.
– Atrodei patraukli. Įdomi ir išsilavinusi, o tavo gebėjimas prajuokinti visus tuos vyrus tik įrodė, kad nestokoji humoro jausmo.
– Ir tau pasirodė sąmojinga įteikti man savo kambario raktą?
Jo rudos akys tapo lydyto šokolado spalvos.
– Nieko panašaus. Puota ėjo į pabaigą. Norėjau su tavimi susipažinti artimiau.
Ją apstulbino Aleko įžūlumas. Šarlotei, nors tuo metu jaunai ir naiviai, tai buvo oficialus vakaras ir ji jokiu būdu nebūtų užtraukusi nešlovės seneliui ir visai ambasadai išeidama su nepažįstamu vyru, ypač Aleku Montkalmu, gerai žinomu mergišiumi. Prancūzijoje jis vis dar buvo vienas geidžiamiausių viengungių. Moterims, su kuriomis susitikinėdavo, labai pasisekdavo, jei nepakliūdavo į bulvarinių laikraščių puslapius.
– O tau nešovė į galvą pakviesti mane kavos?
– Nesu iš kantriųjų. – Alekas nutilo, o Šarlotė šiaip ne taip atsispyrė pagundai pažvelgti į tamsias akis, pamąstyti apie jo viliūgišką šypseną ar kilstelėtą kampuotą smakrą. Beliko nosis – tiesi, aristokratiška, šiek tiek išplatėjanti, tarsi gerianti jos aromatą. – Tiesmuka taktika kartais suveikia geriausiai, – pridūrė jis.
– Nori pasakyti, kad žaidimas su raktu tau pavyksta? – Nuoširdžiai stebėtis Šarlotei nesisekė. Turbūt daugybė moterų atiduotų viską, kad tik atsidurtų Aleko Montkalmo lovoje. Bet Šarlotė nėra viena iš jų. Ir niekada nebus.
Gudri Aleko šypsena patvirtino jos nuogąstavimus. Staiga, regis, žaidimas jam nusibodo. Jis išsitiesė, o veidas tapo dalykiškas.
– Panele Hadson, kadangi sesers nėra, gal aš galėčiau kuo nors pasitarnauti?
Šarlotė iš karto prisiminė, ko atvykusi. Ji suvokė padariusi didžiulę klaidą su juo ginčydamasi. Prisivertusi nusiraminti, atsiriboti nuo emocijų, kurias jai žadino Alekas, ji susitelkė į atvykimo tikslą.
– Kada Renė žada grįžti? – dar kartą pamėgino laimę ji.
– Antradienio rytą. Ją iškvietė Intérêt į fotosesiją Maltoje.
Šarlotė žinojo, kad madų žurnalas Intérêt priklauso Montkalmų korporacijai, o Renė – vyriausioji redaktorė. Antradienį bus per vėlu. Džekas jau šį savaitgalį turi žinoti, ar galės siųsti į pilį vyriausiąjį filmo vietos parinkėją. Pagrindinis fotografavimas turėjo prasidėti vasaros pabaigoje, taigi jie ir taip atsilieka nuo grafiko.
Šarlotė svarstė, ar nenuskridus į Maltą ir ten nepasikalbėjus su Renė. Tačiau suprato, kad vyriausiąją redaktorę žurnalas kviečiasi tik kritiniu atveju. O ji visai nenorėjo užklupti Renė įtemptu metu. Tai nepagelbėtų jos tikslui ir nebūtų teisinga taip elgtis su drauge.
Beliko Alekas. Ji taip vylėsi, kad nereikės kreiptis į jį asmeniškai. Tačiau pasirinkimo nebuvo.
Sukaupusi visą drąsą ji giliai įkvėpė.
– Norėčiau kai ką su tavimi aptarti.
Aleko akys iš karto žybtelėjo, o lūpas iškreipė viltinga šypsena.
Šarlotei prireikė suimti save į rankas, kad atsispirtų spontaniškai kūno reakcijai. Ne veltui moterys iš Milano ir Prahos šokių aikštelėse priimdavo iš jo kambario raktus. Šis vyras gundė tarsi pati nuodėmė.
– Entre, – palikdamas siaurą tarpą tarp savęs ir durų, rankos mostu pakvietė jis.
Šarlotė sudvejojo, bet galiausiai kvietimą priėmė ir prasibrovė pro jį vidun, jausdama, kaip dilgtelėjo petys, užkliudęs jo krūtinę.
– Vakarienė šiandien įprasta, – pranešė jis. – La pissaladière3. Ir atnešiu iš rūsio butelį 1996-ųjų Montkalmų Maison Inouï.
– Tai ne vyno ir vakarienės vertas pokalbis, – perspėjo ji, atsisukdama veidu į Aleką. Stambioji artilerija iš šeimos vyninės neįvilios jos į lovą.
– Esi Provanse, – uždarydamas duris švelniai paprieštaravo Alekas. – Visi pokalbiai čia verti vyno ir vakarienės.
Stengdamasi prisitaikyti prie apšvietimo Šarlotė sumirksėjo.
– Tai verslas.
– Suprantu. – Bet jo išraiška nepakito.
– Ar tikrai?
– Absolument.
Ji juo netikėjo nė per nago juodymą. Tačiau neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik likti vakarienės. Džekui šios vietos reikėjo. Jis pasikliovė seserimi. Šios progos ji nepraleis.
Alekui pasitaikė dar viena proga.
Praėjus trejiems ilgiems metams seksuali moteris, kuria jis žavėjosi iš kitos šokių aikštelės pusės, dabar buvo jo virtuvėje ir atrodė dar seksualiau. Jeigu būtų žinojęs, kad Renė draugė Šarlotė ir Ottobrate puotos Šarlotė – vienas ir tas pats asmuo, įvykius būtų gerokai paspartinęs. Tačiau kantrybė – geras dalykas. Laukimas išėjo į naudą.
Dabar, žiūrėdamas į mėlynas, krištolo tyrumo akis, tamsias blakstienas, putlias lūpas ir porceliano lygumo odą, jis džiaugės, kad teko laukti. Jos ilgą grakštų kaklą puošė mažytis mėnulio formos pakabutis iš deimanto ir aukso, išduodantis ne tiek ekstravaganciją, kiek gerą skonį.
Sijonas gulė glaudžiai tarsi pirštinė ir išryškino liemens linijas, klubų linkį ir ilgas lieknas, bet tvirtas kojas, apautas seksualiais aukštakulniais.
Terakotinėmis plytelėmis išklotoje virtuvėje Alekas ant baro stalo atkimšo butelį Maison Inouï. Tai jo šeimos prekės ženklas, geriausias iš vynų, saugojamų ypatingoms progoms.
Alekas kilstelėjo ranką ir nuo viršuje įtaisyto rėmo nuėmė dvi dideles krištolines vyno taures.
Iš
Į picą panašus patiekalas, ruošiamas pietų Prancūzijoje.
