žiniasklaidos, žūtbūt stengdamasis išsikovoti bent kruopelę privatumo. O dabar įsileis filmavimo komandą, kameras, aktorius ir visą Holivudo gaują, kuri savaičių savaites neduotų ramybės?
Alekas susėmė peilio ašmenimis smulkiai supjaustytą svogūną ir vienu krestelėjimu sumetė į įkaitintą alyvuogių aliejų. Svogūnai sučirškė ir suspragsėjo paskleisdami palubėje garų debesį.
– Ne, – kategoriškai pasakė jis. Greičiau jau pragaras virs rojumi.
Na ką gi, pasipriešinimo Šarlotė tikėjosi. Iš karto sutikti Alekas neketino. O kas gi sutiktų? Tai reiškė nepatogumus ir normalaus gyvenimo ritmo sutrikdymą. Ji suprato.
– Tai mano senelių meilės istorija, – pradėjo Šarlotė, mėgindama pabrėžti filmo svarbą. – Jie susitiko karo metais. Okupuotoje Prancūzijoje. – Alekas netarė nė žodžio. – Kurti šį filmą bus sutelktos visos Hadsonų filmai pajėgos. – Kokybe jis pranoks bet kokį panašaus masto projektą.
Alekas pakėlė mentelę ir pamaišė spragsinčius svogūnus.
– Mano senelė buvo kabareto atlikėja, jie susituokė vokiečių panosėje.
Alekas pakėlė akis.
– Ir kokią tai turi reikšmę man?
– Scenarijaus autorė – Sisi Kesidi. Filmas neabejotinai pretenduos į geriausio scenarijaus…
– Tarsi man rūpėtų scenarijus.
– Tai gal problema – pinigai? – pamėgino laimę Šarlotė. – Nepatogumai tau bus kompensuoti. Išvykdama filmavimo komanda viską sutvarkytų. Tu net…
– Aš tiesiog nenoriu paversti savo namų filmo veiksmo vieta.
– Visų tavo namų jiems nereikėtų. – Šarlotė karštligiškai ieškojo svarių argumentų. – Neprivalėsi išvykti iš pilies. – Džekas man atsiuntė scenarijaus schemą. Filmui reikės virtuvės, didžiosios menės, vienos bibliotekos ir poros miegamųjų. Žinoma, ir sodo. Gal dar verandos vienai scenai.
– Ir viskas? – ištęsė Alekas, sarkastišku tonu gerokai sumenkindamas Šarlotės pasitikėjimą savimi.
– Esu beveik tikra, kad tai viskas, – kaip galima ramiau atsakė ji.
– Jiems nereikėtų mano darbo kambario? Ar mano vonios kambario? – tęsė jis vis labiau keldamas balsą. – O gal jie norėtų žvilgtelėti į…
– Galėtum uždrausti įeiti į kai kurias patalpas, – paskubėjo įsiterpti Šarlotė. – Filmavimo metu netgi galėtum pagyventi kurioje nors kitoje savo rezidencijoje.
Aleko žvilgsnis aptemo ir jis sumosavo mentele lyg ginklu.
– Kad gauja Holivudo chuliganų galėtų nevaržomai siautėti mano namuose?
– Jie nėra kokie nors gangsteriai. – Žinoma, kai kurios žvaigždės garsėjo nedovanotinu elgesiu, bet Hadson Picturse prodiuseriai – tikri profesionalai. O Renė – Šarlotės draugė. Ji niekada neleistų lėbautojams siausti jai artimo žmogaus namuose.
– Nesakiau, kad jie tokie.
– Tai kas negerai?
– Ar bent nutuoki, kaip sunku išsikovoti ramybę?
– Na, gal jei nebūtum… – ji nutilo nebaigusi sakinio.
– Ką? – paragino tęsti Alekas, pakreipdamas tamsiaplaukę galvą į šoną.
– Nieko. – Ji papurtė galvą. Ir be jos įžeidinėjimų pokalbis grėsė virsti katastrofa.
– Reikalauju paaiškinti, – pasakė Alekas ir atrodo, dar labiau išaugo Šarlotės akyse.
– Privatumo klausimai galėtų būti įtraukti į sutartį, – ji pamėgino nukreipti Aleko dėmesį kita linkme. – Nereikėtų dėl nieko nerimauti…
– Leisk man spręsti, dėl ko nerimauti, o dėl ko ne. Tai ką ketinai sakyti?
Ji pažvelgė į skvarbias Aleko akis.
– Pamiršau.
Jis laukė. Šarlotės galva kaito mėgindama rasti tinkamą melą. Po galais. Kodėl nepasakius tiesos? Mūšis juk dar nebaigtas.
– Galbūt, jei neatrodytum paparacams toks patrauklus taikinys…
Jis sukluso.
– Nori pasakyti, kad tai mano kaltė?
– Nebūtina kiekviename elitiniame Europos baliuje rodytis su supermodeliu.
Jo rudos akys tapo kone juodos.
– Manai, kad niekuo neišsiskirianti mergina užkirstų kelią paskaloms? Manai, jei pasirodyčiau su moterimi, kuri neatitiktų jų standarto, mano nuotraukos neatsidurtų pirmuosiuose puslapiuose?
Šarlotė iš karto susigaudė, ką Alekas turi galvoje. Draugystė su jo lygio neatitinkančia mergina sukeltų tik dar daugiau spėlionių. Tačiau Alekas akivaizdžiai nesuprato, ką ji norėjo pasakyti.
– Galėtum apskritai nesilankyti pobūviuose.
– Ne taip dažnai juose ir lankausi.
Šarlotė paniekinamai prunkštelėjo.
Alekas susiraukė.
– O kiek tau jų teko aplankyti praeitą mėnesį? Praeitą savaitę? Ar dar pameni?
Ji iš tiesų buvo spėjusi pamesti skaičių.
– Tai kas kita, – paprieštaravo ji. – Aš dalyvauju diplomatiniais reikalais.
Dar šiek tiek pamaišęs svogūnus Alekas sumažino ugnį.
– O ką, tavo manymu, pobūviuose veikiu aš?
Kol jis plovėsi rankas, Šarlotė mėgino rasti atsakymą. Alekas ištraukė tinklinį maišelį su prinokusiais pomidoras. Ji svarstė, ar šis klausimas nėra pinklės.
– Šoki su supermodeliais? – akivaizdų faktą konstatavo ji.
– Mezgu verslo pažintis.
– Su supermodeliais?
Alekas perpjovė pomidorą.
– Tau labiau patiktų, jeigu viešumoje rodyčiausi vienas? Arba šokčiau su kitų vyrų žmonomis?
Šarlotė pasimuistė kėdėje ir pasviro į priekį.
– Nori pasakyti, kad kenti supermodelių dėmesį tik tam, kad užmegztum verslo pažintis?
– Noriu pasakyti, kad mėgstu privatumą, o tu neturėtum daryti hipotetinių išvadų apie kitų žmonių gyvenimo
