iš tituluotos britų šeimos, kildinusios save iš Tiudorų dinastijos. Šviesiaplaukė gražuolė, vilkinti brangiausiais drabužiais. Bet jos burna tarsi nutekamasis vamzdis. Be to, Emilija – pati atgrasiausia žmogysta iš visų, kokias tik Brianai kada nors buvo tekę matyti.
– Tu praleidai pamoką. Aš pasakysiu madam Diubon, – nutaisiusi pagiežingą šypseną, iškošė Emilija.
– Gerai, – atšovė Briana, taip pat „saldžiai" nusišypsodama. – O man teks papasakoti apie tai, ką tu veikei su dr. Mordo už kinų širmos ketvirtadienį, meno pamokai pasibaigus.
Emilijos veidas persikreipė iš netikėtumo. Nespėjus nė prasižioti, Briana apdovanojo ją padaužišku šypsniu ir spruko koridoriumi. Kitas mokines visada stebino apgaulinga Brianos išvaizda: nors ji atrodė trapi, net pažeidžiama, turėjo nepalaužiamą dvasią ir tvirtą charakterį. Todėl tos, kurios tarėsi galėsiančios ją paminti po padu, netrukus atsisakė šios minties. Be to, Briana nė trupučio nemelavo dėl to, ką ketino pasakyti madam Diubon. Neatsargius slaptus Emilijos pasimatymus su mokyklos meno dėstytoju dr. Mordo jau spėjo pastebėti ir kelios kitos mokinės. Laisvas šios porelės elgesys joms sukėlė pasibjaurėjimą. Kiekvienas, užsukęs į studiją, galėdavo girdėti, ką juodu veikia, net ir nematydamas siluetų, taip išraiškingai judančių už plonutės širmos.
Tądien, tik kiek vėliau, dr. Mordo vaikštinėjo mokyklos koridoriais ištįsusiu liguistu veidu, o Emilijos kitą rytą iš viso nebuvo pamokose. Viena iš mergaičių matė, kaip po pusryčių ji išvažiavo su visais savo lagaminais limuzinu, kurį vairavo asmeninis vairuotojas.
Po šio įvykio mokykla liovėsi buvusi tokiu sunkiu išbandymu Brianai. Tuo labiau kad Emilijos ginklanešės, supratusios, kad jų padėtis mokykloje pasikeitė, pradėjo elgtis kiek kitaip. Briana labai susidraugavo su mergaite vario spalvos plaukais, Kara Harvei, kuriai neseniai sukako aštuoniolika metų. Laisvalaikiu jos lankydavo meno galerijas ir muziejus, kurių Paryžiuje buvo devynios galybės. Briana nenorėjo sau pripažinti, kad tikisi kuriame nors iš jų susitikti Piesą Hatoną. Tas aukštas vyriškis ją pakerėjo. Jis atrodė be galo vienišas. Anksčiau ji niekam nėra jautusi tokios užuojautos. Tai truputį stebino, bet ji nesiruošė gilintis į savo jausmus. Bent jau ne dabar…
Per savo devynioliktąjį gimtadienį vėlyvą popietę Briana viena išsirengė į Luvrą. Norėjo dar kartą pamatyti paveikslą, į kurį tuokart žiūrėjo Piesas Hatonas. Išskyrus iš Karos gautą atviruką, jos gimtadienis praėjo visiškai nepastebėtas. Kaip paprastai, motina jį ignoravo. Tėtis būtų atsiuntęs rožių arba dovaną, bet jis miręs. Briana nepajėgė prisiminti nykesnio gimtadienio nei šis.
Šiuokart net Luvras nepakylėjo jos nupuolusios dvasios. Jai sukinėjantis, kulkšnis siekiančios tiesios suknutės apačia išsiskleidė. Blyškiai žalias audinys dar labiau išryškino žalias Brianos akis. Ant suknutės ji buvo užsivilkusi palaidinę. Įsispyrusi į žemakulnius batelius. Vietoj rankinės nešėsi juokingą kuprinę, nes ši buvo daug patogesnė. Vešlūs ilgi šviesūs Brianos plaukai buvo palaidi ir ji nekantriai juos krestelėjo. Jai patiko garbanoti plaukai, kaip kitų mergaičių. Bet jos plaukų neįmanoma sugarbanoti. Jie karo tiesutėliai iki pat juosmens. Reikia juos nusikirpti.
Temo. Netrukus jai teks grįžti į mokyklą. Nors Briana nebijojo vaikščioti po Paryžių pėsčiomis sutemoms nusileidus, šįkart ji nusprendė paišlaidauti ir grįžti taksi automobiliu. Akylai besidairydama taksi, Briana pastebėjo nedidelę užkandinę ir panoro ko nors išgerti. Galbūt pavyktų gauti nors mažą taurę vyno. Tuomet pasijustų visiškai suaugusi.
Įžengusi į tamsią, sausakimšą patalpą Briana iš karto suprato, kad tai veikiau baras nei užkandinė. Be to, labai brangus. Jos kuprinėje nebuvo daug pinigų, ir ši vieta, atrodo, pranoko jos galimybes. Ji nedrąsiai šyptelėjo ir jau buvo beišeinanti, kai nežinia iš kur nusileidusi didelė ranka surakino jos riešą.
Aiktelėjusi iš netikėtumo Briana susidūrė su tamsiomis akimis, kurios irgi žvelgė su nuostaba.
– Taikaisi pasprukti? – paklausė jis. – Argi nesi pakankamai suaugsi, kad ko nors išgertum?
Taip, tai buvo Piesas Hatonas. Briana atpažino žemą, skardų balsą, nors tariant žodžius jo liežuvis truputį pynėsi. Tankių juodų plaukų garbana krito ant kaktos. Kvėpavimas buvo nelygus.
– Man šiandien sukako devyniolika, – nedrąsiai prisipažino Briana.
– Puiku. Gali būti mano naujoji vairuotoja. Eikš čia.
– Bet aš neturiu automobilio, – paprieštaravo ji.
– Ir aš neturiu. Ateik, reikia tai apsvarstyti. Gerai, tokiu atveju apsieisime be vairuotojo.
Jis nusivedė ją prie kampinio staliuko, ant kurio stovėjo pusiau nugertas viskio butelis, žema masyvi taurė ir kita, aukštesnė, atrodo, su sodos vandeniu. Tarp jų buvo padėtas selterio butelis ir peleninė, kurioje smilko cigaras.
– Įtariu, kad negali pakęsti cigaro dūmų, – sumurmėjo Piesas atsargiai sėsdamasis, kad neužkristų ant stalo. Jis tikriausiai praleido čia daug laiko.
– Lauke galiu juos pakęsti, – atsakė Briana. – Bet man neramu dėl sveikatos. Žiemą persirgau plaučių uždegimu. Dar nesijaučiu pakankamai gerai.
– Ir aš, – giliai atsidusęs prisipažino jis ir užgesino cigarą. – Toli gražu nesijaučiu gerai. Ar ne tu man sakei, kad laikui bėgant turėtų palengvėti? Turiu pasakyti: mergaite, esi prakeikta melagė. Man nė kiek ne lengviau. Tai auga mano širdyje tarsi vėžys. Man trūksta jos.
Pieso veidas persikreipė. Jis sugniaužė kumščius.
– O, gerasis Dieve, kaip man jos trūksta!
Briana pasislinko arčiau. Juodu sėdėjo nuošaliame kampe, kiti lankytojai jų negalėjo matyti. Ji ištiesė rankas ir pamėgino jį apkabinti. Įkalbinėti nereikėjo. Jis suėmė dideliais delnais jos mažas šiltas rankutes ir prispaudė prie savo krūtinės. Paslėpė liepsnojantį veidą jos kaklo linkyje, perkeldamas savo didelius delnus ant laibų jos pečių. Ji jautė, kaip jis dreba. Jo sudrėkusios akys atsidūrė prie jos lūpų. Briana sūpavo jį kaip įmanydama, nors jis ir buvo labai sunkus. Ji murmėjo jam į ausį raminančius niekus, tylutėliai niūniavo, šnabždėjo, kad viskas bus gerai ir kad jis – saugus.
Jam nurimus jos glėbyje, ji pasijuto nepatogiai. Jis gali pasigailėti, kad pasirodė toks pažeidžiamas jos akivaizdoje.
Bet, panašu, Piesas taip nemanė. Jis pakėlė galvą ir iš jo lūpų išsiveržė kimus garsas. Tebespausdamas jos pečius savo didelėmis rankomis jis drąsiai įsmeigė į ją ašarotas akis.
– Tave tai šokiruoja? Juk tu amerikietė, o Amerikoje vyrai neverkia. Jie slepia jausmus po pašėlusių šaunuolių kaukėmis ir niekada neparodo emocijų, – jis pratrūko juoktis, atgalia ranka braukdamas nuo veido ašaras. – O aš esu graikas. Bent jau mano tėvas buvo. O mama – prancūzė. Dar turėjau argentinietę senelę. Man būdingas karštas pietietiškas temperamentas ir emocijos manęs netrikdo. Aš juokiuosi, kai esu laimingas, ir verkiu, kai man liūdna.
Pasiraususi kišenėje Briana ištiesė jam nosinę. Nusišypsojusi ji nušluostė jam akis.
– Taip pat elgiuosi ir aš, – prisipažino ji. – Man patinka jūsų akys. Jos labai tamsios.
– Tokios
