Laimei, jame buvo tik liftininkas, kuriam Henris iš lėto prancūziškai paaiškino, kad reikia nugabenti poną Hatoną į jo apartamentus.
– Jis jums padės, – užtikrino jis Brianą. – Ir mes kuo puikiausiai pasirūpinsime mesjė.
Ji maloniai nusišypsojo paslaugiajam vyriškiui.
– Tada galiu būti visiškai rami.
Jis linktelėjo, galvodamas, kad ji atrodo labai miela jauna moteris. O kokie nuostabūs šviesūs plaukai!
Briana pakilo liftu su Piesu ir liftininku. Pastarasis padėjo jai nuvesti Piesą iki jo apartamentų ir ji atrakino duris Pieso duotu raktu. Juodu su liftininku palydėjo Piesą iki milžiniško miegamojo, kuriame dominavo balta ir juoda spalvos, greičiausiai atitinkančios jo skonį. Lova buvo išties karališko dydžio. Su keturiomis kolonomis, kurių grakštūs šmėkliški siluetai kilo iki pat lubų. Juodu paguldė Piesą ant lovos, ir jis pramerkė akis, kad nutrauktų juodą lovatiesę.
– Keistai jaučiuosi, – sumurmėjo jis.
– Neabejoju, – sutiko Briana. Ji padėkojo jai besišypsančiam liftininkui ir uždarė paskui jį duris.
Juodų Pieso akių žvilgsnis nuslydo raustančiu Brianos veidu.
– Ar galėtum padėti man nusirengti? – paklausė jis.
– Taip, – atsakė ji dar labiau išrausdama.
– Kiekvienam dalykui būna pirmas kartas, – priminė jis.
Briana abejojo. Kažin, ar Pieso būklė tam tinkama. Jis atrodo labai girtas. Galbūt rytą nė neprisimins, kaip ji atrodė.
Briana nuavė jam batus ir pastatė prie lovos. Ten pat padėjo ir kojines. Jo pėdos buvo gražios – ilgos. Elegantiškos ir labai didelės. Ji šypsodamasi apėjo aplink lovą ir padėjo jam atsisėsti. Jis kvepėjo brangiu muilu ir odekolonu. Po marškiniais slėpėsi plati krūtinė, apaugusi tankiais tamsiais plaukeliais. Briana netyčia palietė ją ir jos ranką nusmelkė virpulys.
– Margo buvo nekalta, – švelniai pasakė jis. – Turėjau įkalbinėti ją išsinerti iš drabužių ir, nors ji be galo mane mylėjo, iš pradžių bijojo – žinojo, kad suteiksiu jai skausmo.
Jis atsargiai palietė gražiu raudoniu pražydusį Brianos skruostą.
– Nemanau, kad šiomis dienomis dar likę nekaltų mergaičių. Mudu su Margo visada buvome netipiški. Labai paisėme tradicijų. Nesimylėjau su ja, kol ji netapo mano žmona.
– Ar galėtumėt pajudinti ranką?.. Taip, gerai, – suskato kalbėti Briana. Nenorėjo viso to girdėti, bet buvo priversta jo klausytis.
Ji nuvilko jam marškinius, stengdamasi nežvilgčioti į susižavėjimą keliančias raumeningas rankas ir krūtinę. Jis neatrodė panašus į vyrą, praleidžiantį daug laiko prie rašomojo stalo.
– Tau tik devyniolika, – ištarė jis nelygiai kvėpuodamas. – Jeigu būtum kiek vyresnė, galėčiau su tavimi pasimylėti. Esi labai graži, mažyte. Mane jaudina tavo plaukai. Jie tokie ilgi ir jų tiek daug.
Jis suėmė jos plaukus abiem rankomis ir panardino į juos pirštus.
– Jaudinantys plaukai.
– Jūsų plaukai irgi gražūs, – leptelėjo Briana, kad tik palaikytų pokalbį. Kai jos rankos palietė jo diržą, ji dvejodama pridūrė: – Nesu tikra, ar galėčiau…
– Žinoma, kad gali, – tyliai atsakė Piesas ir suėmęs jos rankas padėjo joms baigti tai, ką buvo pradėjusios. Jis nenuleido akių nuo jos veido, kol ji apgraibomis čiuopė diržo sagtį. Padėjęs Brianai ją atsegti, jis uždėjo jos rankas sau ant juosmens.
– Dabar trauk, – paragino jis, – kilsteldamas klubus, kad jai būtų patogiau.
Kai lankstus galingas Pieso kūnas išsilaisvino iš drabužio, šimtai pritrenkiančių šventvagiškai saldžių minčių užplūdo Brianą. Jis buvo nuogut nuogutėlis, kaip vyras, matytas viename Luvro paveiksle. Pieso kūnas buvo puikiai sudėtas, panašus į meno kūrinį. Jokios strijelės, nė menkiausios užuominos į riebalus. Švelnūs plaukai dengė pačią intymiausią jo vietą, ir ji linkstančiais keliais bei pašėlusiai besidaužančia širdimi dvejodama sužiuro į tai, kas darė jį tikru vyru.
Piesas pasidžiaugė, kad yra įkaušęs, kitaip jos neslepiamas susižavėjimas tikrai būtų jį sužadinęs. Bet dabar jis buvo pernelyg suglebęs, kad galėtų pajusti kokį potraukį, taigi Briana buvo apsaugota. Kita vertus, net ir tokiomis aplinkybėmis jis kėlė jai baugų nerimą. Tad leido sau papūsti lūpas, įsivaizduodamas jos išraišką, išvydus jį visiškai pasirengusį meilės aktui.
Nors to, žinoma, niekada nebus. Margo mirė. Jis irgi mirė. Ir fiziškai, ir dvasiškai. Trumpam sužėravusios liepsnelės jo akyse užgeso. Jis atvirto ant pagalvių, nepajėgdamas užgniaužti ilgo atodūsio.
– Kodėl žmonės turi mirti? – nupuolusiu balsu paklausė jis. – Kodėl jie negali gyventi amžinai?
Briana išsivadavo iš transo būsenos ir baigė savo ritualą, uždengdama antklode jo klubus, kad kuo greičiau atgautų savitvardą.
– Manau, kad žinau atsakymą, – prisėdusi ant lovos krašto, patikliai pasakė ji. Jos ranka susirado ant krūtinės besiilsinčią jo ranką. – Dabar pasistenkite užmigti. Taip bus geriausia.
Jo akys atsimerkė. Klaidžiojančios, tiriančios, neramios.
– Jai tebuvo vos trisdešimt penkeri, – pasakė jis. – Argi tai amžius mūsų laikais?
– Žinau.
Jis sugriebė Brianos rankas, paskui delnu palietė jį apkritusius vešlius jos plaukus.
– Atrodo, abiejų lyčių baltieji riteriai atjoja, – mieguis- tai sušnabždėjo jis, – kur tavo šarvai ir ietis, teisuole Žana d'Ark?
– Kišenėje. Nori pažiūrėti?
Jis nusišypsojo.
– Esi man tokia gera. Nuvaikai debesis, – kalbėjo jis, tyrinėdamas ją. – Bet aš esu blogas tau. Darau tau labai neigiamą įtaką.
– Tai tebuvo viskio gurkšnis, – paprieštaravo ji.
– Ir dar striptizas, – nerūpestingai pridūrė jis. – Apgailestauju dėl to. Jeigu būčiau buvęs blaivesnis, nė už ką nebūčiau įstūmęs tavęs į tokią nesmagią padėtį.
– Nėra taip jau blogai. Juk aš, be kita ko, mačiau daugybę paveikslų Luvre, – pareiškė Briana tvirtesniu balsu. – O jis iš tikrųjų buvo per žemas, tas vyriškis paveiksle, ar ne?
Piesas prajuko, neslėpdamas susižavėjimo.
– Atleiskit, – ištarė Briana, patraukdama ranką ir keldamasi nuo lovos. – Ar norėtumėte, kad prieš išeidama jums ko nors atneščiau?
Jis papurtė
