važiavo lėtai, bet ne norėdamas pasaugoti automobilį – apžiūrinėjo žemę kitoje keliuko pusėje. Ji buvo laukinė, neliesta – amžina. Klifui knietėjo čia padirbėti, pajusti savo talento ir nuostabių gamtos galių dermę. Jeigu Megė Ficdžerald nori asfalto dangos ir augalų iš šiltnamio, ji ne ten pataikė. Jis pirmas jai tą išrėš.
Nusprendė, kad nekeis nuostatų net ir nesulaukęs pritarimo savo idėjoms. Pašaliečiai čia dažnai atvyksta iš turtingų sostinės priemiesčių ir geidauja nuobodžių kiemų be krūmų ir kreivų medžių. Jiems patinka tvarkingomis eilėmis susodintos smulkios mielos gėlytės. Žemės jie nori lygios, kad kassavaitinis vejos pjovimas nereikalautų per daug pastangų. Jie tik nori nemeluodami sau pasakyti, kad gyvena kaime, nors viskas tam prieštarauja – miestietiška elgsena, miestietiški pomėgiai, – pašaipiai galvojo Klifas. Kai pravažiavo paskutinį posūkį, jis jau nuoširdžiai nemėgo Megės.
Megė išgirdo automobilį jo nė nepamačiusi. Dar vienas dalykas, kurį ji mėgo savo naujuose namuose, buvo tyla – tokia tyla, kad automobilio ūžimas, kuris mieste paprasčiausiai liktų nepastebėtas, čia patraukia dėmesį. Greitai nusibraukusi rankas į kelnes ji atsistojo ir delnu prisidengė akis nuo saulės.
Kol ji taip stovėjo, automobilis išsuko iš posūkio ir sustojo toje vietoje, kur vos prieš valandą stovėjo mersedesas. Nors šiek tiek apdulkėjęs, nuobodžiai pilkas, pikapas atrodė daug patogesnis ir jaukesnis už bet kokį prabangų automobilį. Megė negalėjo įžiūrėti vairuotojo pro akinamą priekinio stiklo spindėjimą, bet nusišypsojo ir sveikindama pamojavo ranka.
Pirmiausia Klifas pagalvojo, kad ji žemesnė, nei jis tikėjosi, ir truputį dailesnio sudėjimo. Ficdžeraldai visada atrodė augesni už kitus. Tikriausiai pageidaus orchidėjų – jos tiktų prie jos stiliaus. Jis išlipo iš automobilio jau būdamas įsitikinęs, kad ji tuoj pat jį suerzins.
Klifui išsiropštus Megę užplūdo netikėta nuostaba – gal dėl to, kad laukė ir tikėjosi dar vieno pono Bogo. O gal todėl, kad jis puikiai atitiko tobulo vyro įvaizdį, – mąstė Megė su jai būdingu polinkiu į nuoširdumą. Nusprendė, kad jis šešių su trupučiu pėdų ūgio. Pečiai įspūdingo pločio. Juodi, vėjo sušiaušti plaukai krito ant kaktos ir ausų palaidomis garbanomis. Jis nesišypsojo, burna buvo ryškių kontūrų, jausminga. Megė šiek tiek nusivylė, kad pro akinius nuo saulės negali matyti jo akių – iš jų sprendė apie žmones.
Šįkart Megė įvertino jį iš eisenos – lengvos ir užtikrintos. Atletiškas, – pripažino stebėdama jį einantį nelygia žeme. Ir savimi pasitikintis – be jokios abejonės. Klifas buvo jau visai prie jos, kai Megė suprato: nusiteikęs jis ne itin draugiškai.
– Panelė Ficdžerald?
– Taip, – ji nusišypsojo ramia šypsena ir padavė jam ranką. – Jūs iš Delanių?
– Teisingai.
Jų rankos trumpam susitiko, jos švelni, jo – kieta, kaip priderėjo. Nesivargindamas prisistatyti Klifas apsižvalgė aplink.
– Norėjote, kad įvertinčiau sklypo tvarkymo darbus.
– Taip, man kai ko reikia. Ar jūsų kompanija daro stebuklus?
– Dirbame, – jis žvilgtelėjo į spalvingą kampelį už Megės – nuvytusias našlaites ir permirkusias petunijas. Jos pastangos užkliudė jo sieloje kažkokią stygą, kažką, kas buvo prislopinta. Vis dėlto Klifas tebebuvo įsitikinęs, kad jai viskas nusibos tada, kai reikės išrauti pirmąsias piktžoles. – Gal galėtumėte pasakyti man, ko pageidautumėte?
– Šiuo metu – tik šaltos arbatos su ledukais. Apžiūrėkite viską, kol paruošiu, tada ir pasikalbėsime.
Visą gyvenimą Megė buvo įpratusi nurodinėti. Ir dabar ji konstatavo faktą, apsisuko ir užkopė išklerusiais laiptais į prieangį. Klifo akys už tamsių akinių prisimerkė. Individualaus dizaino džinsai, – pašaipiai pamanė, stebėdamas grakštų klubų siūbavimą, kol durys užsidarė. Ir karato deimantas ant plonos grandinėlės, juosiančios kaklą. Kokį žaidimą ši mažoji Mis Holivudas žadžia? Nueidama ji paliko savo kvapą, švelnų, subtilų, apeliuojantį į vyro jausmus. Gūžtelėjęs pečiais jis atsuko namui nugarą ir apžvelgė žemę.
Galima suformuoti pernelyg neprijaukinant. Žemė neturi prarasti pirmapradžio netvarkos įspūdžio, jai negalima atlikti manikiūro. Ilgi metai, kai stovėjo apleista, suteikė šiurkščiai gamtai daugiau pranašumo. Vis dėlto jis nepatartų jai šią žemę išlyginti. Klifas yra atmetęs nemažai užsakymų, kai klientas ketindavo pakeisti unikalią žemės asmenybę. Bet menininku jis savęs nevadino – buvo verslininkas.
Klifas paėjėjo tolėliau nuo namo, link miškelio, kur kerojo vijoklių apraizgyti krūmynai ir vešėjo usnys. Jau įsivaizdavo, kaip visa tai atrodys iškirtus menkavertį pomiškį, papylus dirvožemio, kuriame galėtų augti narcizai. Ši kiemo dalis turi įasmeninti ramybę – taip jam sakė vaizduotė. Sukišęs nykščius į užpakalines kelnių kišenes Klifas pamanė, kad sprendžiant iš to, ką apie Megę Ficdžerald rašė laikraščiai, ji mažai ką nutuokia apie ramybę. Turtas, blizgesys, prabanga. Kurių galų ji atsikraustė čionai?
Pirmiausia jis užuodė jos kvapą, tik paskui išgirdo žingsnius. Kai atsisuko, ji stovėjo vos už kelių žingsnių ir laikė rankoje dvi stiklines. Žvelgė ramiai, neslėpdama smalsumo. Stovėjo ir žiūrėjo jam į veidą. Už jos švietė saulė – ir Klifas suprato kai ką daugiau. Tai buvo pati žavingiausia moteris iš visų jo sutiktų, tik jis nežinojo kodėl.
Megė prisiartino prie jo ir pasiūlė stiklinę šaltos arbatos.
– Norite išgirsti mano sumanymą?
Jos balsas skamba kažkaip ypatingai, – nusprendė Klifas. Nekaltas klausimas, ištartas tuo aistringu balsu, sukėlė vaizduotėje daugybę malonių asociacijų. Jis gurkštelėjo arbatos.
– Dėl to čia ir esu, – tarė šiurkščiau nei kuriam kitam klientui.
Megė kilstelėjo antakius – tai buvo vienintelis atsakas į jo balso toną. Na, jis neilgai turės darbo, – pamanė. Nepanašu, kad gali turėti daug užsakymų.
– Jūs esate ponas?..
– Delanis.
– Ak, pats ponas Delanis, – ji nusprendė, kad tai turėtų padaryti įspūdį. – Ką gi, pone Delani, girdėjau, kad esate čia geriausias specialistas. Esu įsitikinusi, kad geras specialistas gali man padėti, taigi… – susimąsčiusi ji vedžiojo pirštu per stiklinę, nubraukdama nuo jos mažyčius lašelius. – Aš pasakysiu jums, ko noriu, o jūs pasakykite, ar galite tai įvykdyti.
– Sutarta.
Paprasti jos žodžiai nebuvo kliūtis jam žvilgsniu tyrinėti švelnią odą ir nepaprastai įdomias dideles aksomines akis. Staiga suprato, kad Megė jį vis labiau traukia. Akys kaip stirnos, – pamanė.
Klifas nebuvo medžiotojas – paprasčiausiai ją ste- bėjo.
– Iš anksto noriu perspėti, kad mano kompanija yra nusistačiusi prieš natūralaus kraštovaizdžio naikinimą, kai žemė paverčiama tuo, kuo iš tikrųjų nėra. Ši vietovė nelygi. Tokia ji ir turi likti. Jeigu norite poros akrų nudailintos pievos, nusipirkote netinkamą žemę ir pasikvietėte
