tai ne mano reikalas, – sutiko Klifas ir pritariamai linktelėjo galvą. – Bet visa tai, – jis mostelėjo ranka į žemę aplinkui, – jau mano reikalas.
– Ar nemanote, kad per anksti smerkiate mane, pone Delani? – Megė nurijo gurkšnį šaltos arbatos ir pajuto silpną citrinos skonį. – Juk dar nepaprašiau jūsų atsivežti buldozerių ir benzininių pjūklų.
Megė pasakė tai, kad Klifas truputėlį aprimtų. Staiga ji suprato, kodėl vis dėlto juo pasitiki. Taip kuždėjo nuojauta. Tai ji atvedė ją į Morganvilį – į žemę, ant kurios ji dabar stovi. Ta pati nuojauta dabar jai sako, kad šis vyras – pats geriausias specialistas. Niekas kitas negalės padėti jos žemei labiau nei jis. Norėdama sulėtinti pokalbio tempą Megė nurijo dar gurkšnį arbatos.
– Miškelis ana ten, – pradėjo ji gyvai. – Norėčiau jį išvalyti, iškirsti pomiškį. Anoks čia malonumas brautis pro tankius krūmynus ir dyglius, – ji žvilgtelėjo į Klifą. – Ar neužsirašysite?
Jis žiūrėjo į ją ir svarstė.
– Ne, tęskite.
– Gerai. Šis plotelis priešais prieangį, regis, kadaise buvo veja, – Megė pasisuko ir pažvelgė į žoles sulig keliais. – Norėčiau, kad čia ir vėl žaliuotų veja, bet praverstų ir kelios pušys – taip veja natūraliai pereitų į miškelį.
Pamiršusi susierzinimą Megė perėjo gana lygios žemės plotelį ir sustojo prie šlaito, kuris staigiai leidosi žemyn. Žolės, vietomis aukštesnės už ją pačią, vešėjo visur, kur tik akmenys neužstojo žemės.
– Be abejo, šlaitas pernelyg status, kad veja gerai atrodytų, – ištarė ji tarsi pati sau. – Bet juk aš negaliu leisti šioms žolėms čia augti. Man patinka jų spalvos, bet nemėgstu tokio vienodumo.
– Tikriausiai norėtumėte kelių visžalių augalų, – tarė Klifas jai už nugaros. – Dar kelių besiplečiančių kadagių apatiniame šlaito pakraštyje ir lipančių į viršų ana ten, pramaišiui su keliomis forzitijomis. Čia, kur ne taip statu, žemę būtų galima išlyginti.
Jis jau matė tarp uolų išsibarsčiusius flioksus.
– Šitą reikėtų nukirsti, – tęsė jis, susiraukęs žvelgdamas į pavojingai ant namo pasvirusį medį. – Ant kalvelės už namo yra dar du, gal trys, kuriuos geriau nukirsti dabar, kol jie patys nenuvirto.
Dabar jau Megė susiraukė, bet ji visada laikėsi nuomonės, kad geriau pasitikėti specialistu.
– Gerai, bet norėčiau, kad nekirstumėte medžių, jei nebūtina.
Klifas atsisuko ir Megė pamatė savo atspindį jo akiniuose.
– Aš niekada to ir nedaryčiau.
Nusisukęs jis nuėjo palei namą.
– Štai dar viena bėda, – Klifas kalbėjo visai nekreipdamas dėmesio, ar ji eina paskui jį. – Ta žemės nuošliauža nuo anos uolos slenka žemyn. Vieną dieną, kai mažiausiai to tikėsitės, į jūsų virtuvę gali įvirsti koks medis ar akmuo.
– Na… – Megė įdėmiai žvelgė į šlaitą už namo. – Čia jūs specialistas.
– Žemę reikia sukasti iš naujo, susiaurinti į galą. Dar pastatyčiau atraminę sienelę – trijų, gal keturių pėdų aukščio. Palei visą šlaitą pasėtume vikių, kurie sulaiko žemes. Jie atsparūs ir greitai auga.
– Gerai.
Klifo kalba Megei patiko. Ji nusprendė, kad savo verslo temomis jis turi ką pasakyti. Žemės žmogus, – susimąsčiusi tarė ji sau ir dar kartą pagalvojo, kad norėtų pamatyti už tamsintų stiklų paslėptas jo akis.
– Už namo irgi reikia sutvarkyti, – kalbėdama ji skynėsi kelią per aukštas žoles ir erškėčių krūmus. – Jei nuo šios vietos iki keliuko vestų takelis, tai alpinariumą būtų galima įrengti… čia, – neaiškiu rankos mostu ji nurodė vietą. – Kokia daugybė akmenų, – sumurmėjo beveik užkliuvusi už vieno iš jų. – Tada čia žemyn…
Klifas sugriebė Megę už rankos jai dar nepradėjus leistis šlaitu. Prisilietimas sutrikdė juos abu. Labiau nustebusi nei sunerimusi Megė pasuko galvą.
– Jumis dėtas to nedaryčiau, – švelniai tarė Klifas ir ji pajuto per nugarą nuvilnijančią lengvą bangelę, keistą susijaudinimą.
– Ko nedarytumėte? – ji nevalingai kilstelėjo smakrą, akys sužibo.
– Nelipčiau žemyn, – Klifas jautė, kokia švelni jos oda. Savo rankoje jis laikė jos ranką, jo pirštai lietė jos nykštį. Maža ir švelni, – ištarė jis sau, mėgaudamasis sąlyčiu. Per maža ir per švelni žemei, kuri smogs jai ne vieną smūgį.
Megė pažvelgė į jo ranką. Pastebėjo, kokia ji įdegusi, didelė ir tvirta. Pajutusi, kad jos pulsas padažnėjo, ji pakėlė žvilgsnį aukštyn.
– Pone Delani…
– Gyvatės, – paprastai paaiškino Klifas ir patenkintas žiūrėjo, kaip ji atatupsta atsitraukia porą žingsnių. – Čia jums tikrai įkirstų gyvatė. Tiesą sakant, tokiame apžėlusiame kieme kaip jūsiškis jų turėtų knibždėte knibždėti.
– Ką gi, tada… – Megė nurijo seiles ir kaip įmanydama stengėsi nedrebėti. – Gal galėtumėte pradėti darbus kuo greičiau?
Klifas pirmąkart nusišypsojo – atsargiai, nežymiai. Abu užsimiršo – jis vis dar laikė jos ranką, tik jie dabar stovėjo daug arčiau vienas kito. Jos reakcija tikrai nebuvo tokia, kokios jis tikėjosi. Nebūtų nustebęs, jeigu vos išgirdusi apie gyvates ji būtų ėmusi klykti, pultų į namą ir užtrenkusi duris užsirakintų. Jos oda švelni, – pamanė Klifas ir nesąmoningai glostė ranką nykščiu. – Bet ji pati tokia nėra.
– Gal jau kitą savaitę galėsiu atsiųsti darbininkų būrį. Pirmiausia reikia sutvarkyti keliuką.
Megė tik gūžtelėjo pečiais.
– Darykite, kaip išmanote, bet nedenkite asfaltu. Keliuko reikia tik atvažiuoti ir iš čia išvažiuoti. Man labiau rūpi namas ir žemė aplink jį.
– Keliukas jums gali kainuoti tūkstantį du šimtus, o gal ir tūkstantį penkis šimtus, – pradėjo Klifas, bet ji vėl jį pertraukė.
– Darykite viską, kas reikalinga, – tarė nesąmoningai arogantiškai, kaip žmogus, kuris niekada nesuka galvos dėl pinigų. – Ši vieta… – ji mostelėjo į statų skardį priešais, tik šįkart jau nebandė lipti žemyn. Apačioje dauba buvo gal dvidešimties pėdų pločio, kokių trisdešimties ilgio, pilna susiraizgiusių dygių vijoklių ir aukštų žolių, kurių stiebai – jos nykščio storio. – Aš noriu kūdros.
Klifas atsisuko į ją.
– Kūdros?
Megė žvelgė ramiu atkakliu žvilgsniu.
– Leiskite
