jai atrodau šmaikštus. – Čarlis apglėbė Elę ir meiliai spustelėjo. Ji buvo minkštesnė, nei tikėjosi, todėl rankos iškart neatitraukė. – Juokai – gerų santykių pagrindas.
– Gal todėl mums ir nepasisekė, Ele? – Markas ilgesingai pažvelgė į ją.
Koks liurbis.
– Judu kadaise… – Čarlis pakilojo antakius žvelgdamas į Elę. – Man to neminėjai.
– Neišėjo iš kalbos. – Elė piktai dėbtelėjo į Čarlį.
– Tau sekasi, Tenjelai. – Markas vis dar stengėsi atkreipti Elės dėmesį, bet ji nepastebėjo reikšmingų jo žvilgsnių, nes piktai stebeilijosi į Čarlį.
Čarlis džiugiai šypsojosi, mėgaudamasis susidariusia padėtimi.
– Visi man kartoja tą patį. Tiesą pasakius, sėkmė čia niekuo dėta, tai įgūdis.
Markas pamėgino dar kartą.
– Kaip judu susipažinote?
– Bare, – atsakė Čarlis. – Ji mane užkalbino.
– Elė? – Markas atrodė priblokštas.
– Maldavo manęs pavaišinti ją gėrimu.
– Elė?
Čarlis linktelėjo.
– Man dažnai taip nutinka. Kaltas mano žvėriškas žavesys.
– A, pokštas. – Markui palengvėjo. – Kaip iš tiesų susipažinote?
– Aš jį užkalbinau. – Elė giliai įkvėpė. – Tiesą sakant…
Čarlis spustelėjo Elę ir jai pristigo oro.
– Tiesą sakant, ji prisėdo šalia manęs, aš pažiūrėjau į ją ir pamaniau, kokia graži moteris, mes pradėjome kalbėtis ir nuo to laiko esame kartu.
Elė pakėlė galvą ir įsistebeilijo į Čarlį. Paskui nusišypsojo, o jis nesąmoningai atsakė šypsena, pakerėtas protingo žvilgsnio ir šiltų, plačių, švelnių lūpų. Elė palinko arčiau, Čarlis pasilenkė pasiklausyti, ką ji sako.
Elės ir Čarlio nosys kone lietėsi.
– Tu geras žmogus. Atleidžiu už įžeidimą. – Ji paglostė Čarliui rankovę ir išsilaisvino iš jo rankos.
Jam trūko jos šilumos.
– Aš tavęs neįžeidinėjau.
– Kiek laiko jūs pažįstami? – pasiteiravo Markas.
– Visą amžinybę, – atsakė Čarlis.
– Nors atrodo lyg kelias minutes. – Elė vėl pervėrė Čarlį piktu žvilgsniu ir atsilošė – jos dėmesį patraukė kažkas Čarliui už peties.
Elė kažkam davė ženklą pasišalinti ir, kai Čarlis atsisuko, jam pasirodė, jog kažkas iš tarpdurio nėrė į koridorių.
Taigi ši mergina turi paslaptį. Gyvenimas darosi vis įdomesnis. Be abejo, teks pasisukinėti aplinkui, kol atskleis jos paslaptį. Jį pasamdė išsiaiškinti visas radijo stoties paslaptis. Toks jo darbas. Pareiga. Čarlis pažvelgė į Elę, kurios plaukai jaukiai apšviestame bare spindėjo kaip sendintas varis.
Vienas malonumas.
– Na, o kur šįvakar Liza? – Elė užsikvempė ant baro, stengdamasi nuduoti abejingą. – Gaila, kad jūs ne kartu. Galėtume visi pavakarieniauti.
„Atsargiai, Ele“, – pagalvojo Čarlis.
– Liza radijo stotyje. – Markas susiraukė. – Tu teisi. Gaila. Būtų puiki proga susipažinti su Čarliu.
– Bus ir kitų progų. – Čarlis ištuštino taurę. – Aš niekur nesiruošiu traukti. Nebent tik į reitingų viršūnę.
Markas tai vėl palaikė pokštu.
– Chi chi chi.
Markas juokėsi kaip astmos kamuojamas kuinas; Čarlis svarstė: gal dėl to Elė jį ir metė. Neabejotinai, išgirdus tokį juoką neprireiktų papildomų priežasčių. Čarliui dingtelėjo dar viena bjauri mintis. Jei pagal Marką galima spręsti apie varžovus radijo stotyje, Čarlis pateks į reitingų viršūnę. Būtų negerai. Vienas svarbiausių darbo slapta principų – netapti visų aplinkinių gyvenimo dalimi.
– Ką gi. – Elė nuslydo nuo kėdės. – Mums jau laikas vakarieniauti. Gera buvo vėl pasimatyti, Markai.
Markas palinko pabučiuoti Elės atsisveikindamas, bet ji žengtelėjo atgal ir suklupo.
Čarlis spėjo ją sugauti.
– Ir vėl krenti man į glėbį? – Čarlis nevalingai ją apglėbė. Elė po jo ranka buvo minkšta, nekaulėta ir kvepėjo gėlėmis. Jis neskubėjo jos paleisti. – Stenkis valdytis, – tarė. – Mes viešoje vietoje.
Ji pažvelgė Čarliui į akis ir nugurkė seiles.
– Kaltas tavo žvėriškas žavesys. Dabar jau valdausi. Gali paleisti.
– Abejoju, – atsakė jis ir pabučiavo Elę.
Čarlis ketino tik pakštelėti į lūpas ir paleisti – jam knietėjo paerzinti Marką ir, gerai jau, Elės lūpos labai gražios. Bet ji iš nuostabos įsitvėrė Čarlio ir įkrito į glėbį, tad bučinys išėjo daug rimtesnis, šiltesnis, švelnesnis ir reiklesnis, nei jis planavo; Elės burna buvo vėsi ir saldi nuo grietinėlės. Kol Čarlis atsiminė, kur esąs, ir atsiplėšė įkvėpti oro, galva ėmė svaigti.
– Ką čia išdarinėji? – sprendžiant iš balso, nuo jo atsitraukusi Elė ne tiek širdo, kiek bandė atgauti kvapą.
– Merginu tave. Eikš. – Čarlis ištiesė ranką į Elę, ji žengė žingsnį atgal.
Markas suirzo.
– Ką gi, tikrai, Ele, tu viešoje vietoje.
– Tai aistra. – Čarlis džiaugsmingai nusišypsojo. – Ji negali atplėšti nuo manęs lūpų. – Elė žengė dar žingsnį atgal ir Čarlis pakilo nuo kėdės. – Ką gi, regis, mes jau eisime, – kreipėsi į Marką. – Perduok Lizai labų dienų.
Jiems išėjus į koridorių Elė papurtė galvą.
– Kas tu toks iš tiesų? Šėtonas? Aš sulaukiau bausmės, tiesa?
– Aš Čarlis Tenjelas. – Čarlis ištiesė ranką. – Dirbsiu su tuo pasipūtėliu, su kuriuo susitikinėdavai. Tikiuosi, judu tik susitikinėjote. Šlykštu būtų pagalvoti, kad kuri nors mano bare bučiuota moteris būtų miegojusi su tokiu tipu.
Elė
