žmonių, bet kiti nekalba Elės balsu. Ir neturi Elės lūpų.
– Kur susiruošei?
– Vakarieniauti. – Ji mostelėjo į restorano salę. – Su žmogumi, su kuriuo esu susitarusi. Vieninteliu tobulu mano pažįstamu vyru.
– A. – Čarlis drąsinamai linktelėjo. – Su tėvu. Turėtum mus supažindinti, pamatytų, su kuo dirbi.
– Ne.
– Ne, jam nereikėtų pamatyti?
– Ne, jis ne mano tėvas.
– Tikrai? – Čarlis mikliau pajudino smegenis. – Vaje, niekada nesu sutikęs tobulo vyro. – Jis pamėgino nutaisyti ilgesingą išraišką. – Visada troškau susipažinti su žmogumi, į kurį galėčiau lygiuotis.
Elė nepritariamai pažvelgė, bet Čarliui nusišypsojus galiausiai pasidavė.
– Gerai, aš tau skolinga. Nori pavakarieniauti su manimi ir Džo? Jei negali, nieko tokio.
– Ačiū. – Čarlis atvėrė restorano duris. – Nekantrauju susipažinti su tobulu vyru Džo.
– Puiku.
Čarlis nusekė ją į restoraną: didžiulę tamsoką salę, perdėm dekoruotą raudonmedžiu. Elė apsidairė prietemoje ir nusišypsojo, kai kitoje salės pusėje sėdintis vyras pakilo ir jai pamojo. Čarlis prisimerkė. Šis vaikinas išties gali būti tobulas vyras. Aukštas, aukštesnis net už jį patį, metro devyniasdešimties centimetrų ūgio, išvaizdus, bet santūriai, ne kokčiai gražus. Tvirtu žandikauliu, žvilgančiais šviesiais plaukais, šiltų mėlynų akių, o Elei skirta šypsena buvo nuoširdi ir kupina
meilės.
– Brolis? – paklausė Čarlis ir Elė atsakė:
– Ne. – Ir nuėjo. Jis kiek suirzęs žengė iš paskos, stengdamasis surasti nors vieną netobulą Džo bruožą.
Prie stalo Elė juos supažindino.
– Džo, čia Čarlis Tenjelas, naujasis laidos nuo dešimtos vakaro iki dviejų ryto vedėjas. Rūpinsiuosi jo laida.
– Girdėjau. Man paskambino Karena. – Džo metė į Elę lyg ir užjaučiamą žvilgsnį, bet ši jau buvo nusisukusi į Čarlį. – Čarli, čia Džo Eriksonas, mano buto draugas. Jis radijo stoties buhalteris.
Elė kalbėjo kaip išauklėta mergaitė, bet tokia neatrodė. Čarlis ėmė spėlioti, kokia ji būna, kai nereikia gražiai elgtis viešumoje. Ne. Tokios mintys tik sukeltų dar daugiau keblumų, o jų jis privalo vengti.
– Čarlis Tenjelas. – Džo ištiesė ranką ir atvirai žavėdamasis nusišypsojo. – Ar tu tas vyrukas, kurį vadina Tenu Tenjelu?
Oi. Čarlis nemėgo meluoti, bet geriau pameluoti nei pasakyti: „Ne, tai mano brolis, radijo laidų vedėjas, pardavinėjantis narkotikus.“ Jis papurtė galvą.
– Vadink mane Čarliu.
Džo tęsė:
– Esu apie tave girdėjęs. Lorensvilyje gyvena mano draugė, ji labai nusivylė, kai tu dingai. Aš nekantrauju išgirsti, kaip vedi laidą.
Džo šypsena buvo nuoširdi, Čarliui jis patiko.
– Kas gyvena Lorensvilyje? – Elė atsisėdo ir pasiėmė valgiaraštį. – Mirštu iš bado.
Džo įsitaisė šalia jos.
– Rona. Pameni? Susipažinome seminare.
Čarlis atsisėdo priešais Elę, nes norėjo ją stebėti.
– Taip. Jūs su Rona susiskambinate? – Elė pirštu perbėgo valgiaraštį. – Valgysiu makaronus.
– Aš su visais susiskambinu. – Džo pabarbeno į Elės valgiaraštį. – Ne makaronus. Makaronus virsiu rytoj vakare. Išsirink ką nors, ką sunku pagaminti. Čarli, tu mėgsti makaronus?
Čarlis krūptelėjo. Džo su Ele taip sutartinai plepėjo, kad jis truputį nustebo staiga įtrauktas į pokalbį.
– Aha.
– Ateik rytoj vakarienės.
Čarlis nušvito plačia laiminga šypsena.
– Ačiū.
Dar vienas žmogus iš radijo stoties. Pirmiausia Elė, paskui Markas, dabar Džo. O juk atvažiavo į miestą vos prieš kelias valandas. Dieve, jis tikrai gabus.
Elė piktai dėbtelėjo į Džo.
Džo pamėgdžiojo jos piktą žvilgsnį.
– Nežiūrėk į mane taip. Noriu susipažinti su Tenu Tenjelu.
– Čarliu, – pasakė Čarlis. – Paprasčiausiai vadink mane Čarliu.
ELĖ VIS DAR SVARSTĖ, ar Čarlis jai patinka. Jis sėkmingai išvadavo ją nuo Marko, tačiau vaduodamas visą laiką juokėsi, dėl to ji pasijuto esanti tikra liurbė. Žinoma, Čarlis teisus – panika jos nepuošia. Elė sudraudė save ir kibo į naujausią problemą. Jai teks dirbti su vyruku, bučiavusiu ją bare. Profesinių santykių taip užmegzti nedera, juolab kad jis puikiai bučiuojasi. Būtų sunku atsisakyti, jei siūlytų pakartoti, o ji, žinoma, turėtų nesutikti, nes miegoti su talentu – prasta mintis. Pažiūrėk, kas nutiko su Marku. Ne, Marką reikia mesti iš galvos. Bendravimas su Čarliu nieko gero neduos, štai kodėl taip nenoriai pasiūlė vakarieniauti kartu su Džo, tačiau šito vyruko lengvai neatbaidysi. Jis išvis netramdomas.
Tiesa, pirmą kartą pamatęs Džo Čarlis nustebo. Elė įdėmiai nužvelgė šalia sėdintį buto draugą. Džo palikdavo ryškų įspūdį iš dalies dėl geraširdiškumo, atsispindinčio veide, o jo veidas buvo tobulas – žmonės pasijusdavo geriau vien pažvelgę į jį. Elė dabar jautėsi geriau vien žiūrėdama į Džo. Vėliau aptars su juo kebeknę darbe ir viskas taps aišku.
Tačiau Džo turėjo trūkumų. Vienas jų – maistas.
Jis nagrinėjo valgiaraštį taip, tarsi ruoštųsi vertinti vakarienę, nors greičiausiai taip ir bus. Džo tars: „Padauginta raudonėlių. O kur bazilikai? Paprasti prieskoniai. Aišku kaip dieną – prastas virėjas. O šparagai?“ Jis galėtų dienų dienas aptarinėti salotas. Bet kol kas Džo tik parodė į valgiaraštį ir pasiteiravo:
– Ką manai?
Elė susikaupė įprastiniam mūšiui. Ją vis dar pykino po įtemptos popietės, tad didžiulis negyvo gyvulio gabalas visiškai neviliojo. Vis dėlto pavalgyti būtina, kitaip apalps; turi išsirinkti ką nors, ko Džo nemėgsta gaminti, kad šis neįsižeistų.
– Manikočiai, – nusprendė Elė. – Kai pastarąjį kartą ruošei šį patiekalą, dejavai, kad reikia prikimšti tiek makaronų.
– Neimk manikočių. Aš juos išverdu skaniau nei čia. Rinkis žlėgtainį.
– Nenoriu
