visą naktį?
Leksė pasitrynė kaklą.
– Ne. Bet dar šiek tiek pasėdėsiu. Noriu pabaigti šiuos žiedus, paskui atsipūsiu.
– Beje, ką atnešė ta moteris su dukra? Atrodei užsidegusi. Na, toji stilinga moteriškė tobulais pražilusiais plaukais ir jos graži, liekna dukrytė.
– Ponia Greison ir jos dukra… – Koks gi jos vardas? Leksė aiškiai ir ryškiai atsiminė smaragdus ir deimantus – niekada nebuvo mačiusi tokio nuostabaus vėrinio, tačiau prisiminti savininkų vardus jai visuomet sekdavosi sunkiau. Ji trumpam užsimerkė. – Judita, toks dukters vardas.
Leksė jau buvo apsipratusi su turtuolių įgeidžiais ir pirmoji ėmė siūlyti perkurti antikinius papuošalus, kad šie atgimtų naujam gyvenimui; bet šįkart atidariusi mėlyną aksominę dėželę sunkiai užgniaužė norą atkalbėti motiną ir dukrą nuo minties išardyti ir perdaryti senąjį vėrinį.
Tai buvo rinktiniai brangakmeniai. Keistas dalykas tie smaragdai. Kuo didesni, tuo daugiau juose pažeidimų. Keletas nelygumų pasitaikydavo beveik visada, tačiau per didinamąjį stiklą ištyrusi šiuos, nustebo pamačiusi, kokie jie tobuli. Kokia skaidri jų spalva. Tamsūs, ryškiai žali – tokius paprastai išvysi tik muziejuje.
Akivaizdu – vėrinys senovinis. Juvelyriniai dirbiniai, kaip ir visi papuošalai, paklusdavo mados vėjams. Tačiau kiekviename amžiuje būdavo klasikos, o šis komplektas buvo pats gražiausias natūralus pavyzdys, kokį jai teko regėti. Gležnos aukso gijos vijosi apie smaragdus ir deimantus ne užgoždamos jų, o atvirkščiai, leisdamos žaliam švytėjimui nekliudomai skleistis.
– Brangakmeniai rinktiniai. Ar esate tikros, kad norite juos naujai apipavidalinti? – galiausiai paklausė ji.
Mama ir dukra greitai pasikeitė žvilgsniais.
– O taip, – atsakė ponia Greison. – Šis komplektas – dovana Juditai, tačiau ji nori kažko šiuolaikiškesnio. Mums abiem labai patinka jūsų darbai. Nekantraujame pamatyti, ką sugebėsite padaryti su šiais. Jūs nuostabi kūrėja ir esu tikra, kad Judita su šitais smaragdais per kitą mėnesį vyksiantį labdaros renginį, skirtą sergantiems diabetu, atrodys tiesiog pritrenkiančiai. – Motina nusišypsojo dukrai. – Ketinau įteikti juos Juditai vestuvių proga, bet kadangi jai dvidešimt penkeri ir ji vis dar neištekėjusi, dovanoju dabar. Ko laukti? Mūsų šeimoje jie jau visą amžinybę, tačiau visai netinka prie mano odos spalvos.
Leksė įtarė, kad tikroji priežastis, dėl kurios senoji moteris troško perkurti papuošalus, buvo jos noras pademonstruoti ant dukters kaklo bent dalį šeimos turtų, kaip nesubtilią užuominą potencialiems jaunikiams.
– Matote, šie brangakmeniai yra retenybė, įtariu, kad jiems ne vienas šimtas metų. Jei perkursiu dirbinį, jų, kaip antikinių brangakmenių, vertė nukris.
– Ak, jie mūsų šeimoje jau labai seniai. Laikas juos prikelti naujam gyvenimui.
Leksė, žinoma, užsakymo neatsisakė. Ne jos pareiga atkalbinėti klientus nuo savo paslaugų, be to, ji žinojo, kad veikiausiai daugiau niekada neturės progos dirbti su tokiais puikiais smaragdais.
Atidariusi seifą ji ištraukė dėželę ir parodė smaragdus Amandai.
– Nieko sau, – nustebo ši. Abi įniko tyrinėti deimantus ir ryškiai žalią, spindinčią spalvą.
Amanda palytėjo išraitytą aukso gijos kraštelį.
– Man niekada neteko regėti tokios spalvos smaragdų. Jie atrodo be galo prabangiai.
– Žinau. Spalva įspūdinga. Manau, dėl to, kad brangakmeniai labai seni. Jie tikriausiai atvežti iš Pietų Amerikos prieš šimtus metų. Majų brangakmeniai laikomi tyriausiais ir vertingiausiais.
– Kiek, tavo manymu, jie verti?
– Sunku pasakyti. Tačiau turint galvoje, kad deimantai beveik tobuli, o smaragdų spalva tokia neįprasta ir skaidri, spėju, apie milijoną.
– Milijoną dolerių? – spygtelėjo Amanda.
– Taip.
Vadinasi, dabar Leksė savo seife turi mažiausiai milijono dolerių vertės smaragdus ir laisvę sukurti jiems tokį meninį apipavidalinimą, kuris padės netekėjusiai dvidešimt penkerių metų merginai pritraukti turtingą vyrą. Gal šis užsakymas šiek tiek senamadiškas ir prieštaraujantis jos principams, bet drauge didžiausias, kokį ligi šiol jai yra tekę gauti.
– Niekam apie jį neprasitark, gerai?
Leksė žinojo galinti pasikliauti savo padėjėja. Jos kartu dirbo jau aštuoniolika mėnesių. Neseniai įkopusi į trečią dešimtį Amanada buvo aukšta ir liekna, turėjo šiek tiek daugiau nei madinga tatuiruočių ir auskarų ir liguistą potraukį spalvotoms blauzdinėms bei kareiviškiems batams. Be to, jai puikiai sekėsi bendrauti su klientais ir, atrodo, mėgo savo darbą.
Pastaruoju metu Leksė leisdavo Amandai padėti atliekant paprastesnius dirbinius. Kai pati užsiversdavo darbais, dar viena pora rankų buvo tikras išganymas. Amanda taip pat turėjo menininkės gyslelę, todėl kilus dvejonėms Leksė visuomet kreipdavosi į savo pagalbininkę.
Amandai išėjus Leksė užbaigė vestuvinius žiedus su rubinais. Jai netikėtai šovė į galvą mintis iš karto paskambinti klientei ir pranešti apie įvykdytą užsakymą. Kaip ir tikėjosi, moteris be galo nekantravo pamatyti kūrinį, todėl netrukus atvyko ir pasiėmė žiedus.
Tad Leksės darbo diena baigėsi vertingu čekiu, laiminga kliente ir dar vienu žvilgtelėjimu į smaragdus.
Paskui supratusi, kad yra žvėriškai išalkusi, ji pravėrė vos matomas duris, kurios vedė į gyvenamas patalpas viršutiniame aukšte. Jos būstas nebuvo toks ištaigingas kaip parduotuvė apačioje, kadangi visas santaupas ir didelę dalį banko paskolos buvo investavusi į verslą. Įrankiai, vitrinos, dėklai, apšvietimas, papuošimai – viskas turėjo derėti prie jos kuriamų papuošalų. O tai atsiėjo nemaloniai brangiai.
Dėl šios priežasties namuose teko pasitenkinti tik lova, būtiniausia virtuvine technika, pora kėdžių ir stalu, kuriuos įsigijo labdaros parduotuvėse.
Pildamasi į stiklinę vėsaus vandens Leksė vėl pajuto piršte pažįstamą nudegintos vietos tvinksėjimą. Tyrinėdama raudoną žvilgančią žaizdelę ji prisiminė pas ją užsukusį vyriškį, per daug slegiamą vardų ir per mažai – sąžinės. Čarlzas Pendegrafas III. Dieve švenčiausias.
Nors turėjo sužadėtinę, nesibodėjo dairytis į kitų moterų užpakalius ir bučiuoti jų per žioplumą pasidarytų žaizdų. Leksė papurtė galvą. Geriausiu atveju ši santuoka truks dvejus metus.
Tada priminė sau, kad kol pora laiminga kartu ir ryžtasi mokėti už jos sukurtus sužadėtuvių žiedus, jai visai neturi rūpėti jų santykių baigtis. Kaip Leksė suprato, pono Pedegrafo ir Penelopės santykiai – be įsipareigojimų, ir ištikimybė nebuvo jų sutarties dalis.
Leksė negalėjo suprasti tokių santykių; ji tvirtai žinojo, kad jei kada nors nuspręstų ištekėti, neištikimo vyro eitų ieškoti su šautuvu rankose.
O kadangi jos tėvas, Niujorko policininkas, nerimaudamas
