title>Pirmas skyrius
Lifto durys prasivėrė ir priminė išskėstas rankas. Deividas Vulfas skubėjo į jį marmurinėmis Filadelfijos verslo centro grindimis. Kai pirmadienio rytais netekdavo stumdytis eilėje prie lifto, jam būdavo geras ženklas. Jei taip seksis ir toliau, diena bus puiki.
Pakilęs į dvidešimt pirmą aukštą, kur buvo įsikūręs Keplerio ir van Horno draudimo bendrovės biuras, Deividas nekantraudamas išlipo.
Gyvenimas gražus. Šešeri metai atkaklaus dirbo prestižiniame šeimos versle nenuėjo veltui – jis išgirdo subtilių užuominų apie Demjenui Makabiui išėjus į pensiją atsilaisvinsiančią viceprezidento vietą. Deividas jautėsi pasirengęs tapti jauniausiu tokio rango vadovu įmonės istorijoje.
Įėjęs į biurą, pasisveikino su savo sekretore.
– Labas rytelis, Džeine.
– Labas, Deividai.
Džeinė buvo vidutinio amžiaus, Deividas ją nepaprastai brangino. Juodu gerbė vienas kitą ir dirbo kaip komanda. Jis žinojo, kad tą dieną, kai taps Keplerio ir van Horno bendrovės prezidentu, ji bus dešinioji jo ranka. Tokia partnerystė, kokia buvo užsimezgusi tarp jųdviejų, pasitaiko nedažnai.
– Truputį pakeičiau tavo dienotvarkę. Belvederio grupė prašė perkelti susitikimą ketvirtą valandą, todėl šį bei tą pataisiau.
– Puiku, ačiū.
Deividas pasikasė nosies galiuką. Niežėjo, nes visą savaitgalį jachtoje su sesele iš Bostono žaidė gydytojus. Su šia mergina pamiršo net kremą nuo saulės.
– Ak, tiesa, tau triskart skambino moteris, vardu Gretchen.
– O gal Gretchen paminėjo ir pavardę?
Džeinė vos susitvardė nenusišypsojusi.
– Nemanau, kad ją domina draudimas.
– A, toji Gretchen! – skrydžių palydovė, su kuria smagiai praleido laiką, matyt, tikėjosi daugiau, nei jis buvo pasirengęs duoti. – Sakiau, kad neskambintų man į darbą. – Deividas nesakydavo darbo telefono numerio pakabintoms merginoms, bet nebuvo sunku jį sužinoti. Užteko pasirausti Google. – Jei dar sykį skambins, pasakyk…
– Jei ji dar kartą paskambins, sujungsiu su tavimi. Galbūt derėtų pasakyti tai pačiam.
– Gerai. Tu teisi.
– Spėju, deginaisi ne su Gretchen?
– Ne. Plaukiojau su Klere, – Deividas pasirausė po atmintį. – Labai linksma mergina…
Džeinė žvelgė jam per petį ir staiga pertraukė kalbą.
– Nieko nuostabaus, kad ketini ją vesti. Judu idealiai tinkate vienas kitam.
Jei Džeinė prakalbo apie jo sužadėtinę, tai galėjo reikšti tik viena, tą patvirtino ir pasigirdęs vyresnio vyriškio balsas.
– O, Deividai! Turi minutėlę?
Atsisukęs jis pasisveikino su bendrovės prezidentu ir vykdomuoju direktoriumi Pirsu van Hornu.
– Žinoma, Pirsai. Užeik.
– Tu įdegęs, – pastebėjo vyras. – Kur su sužadėtine buvote šį savaitgalį?
Deividas jautė nugarą deginantį priekaištingą Džeinės žvilgsnį. Meluoti šefui negražu, net jeigu tai šventas melas, bet Deividas buvo tikras, kad šįkart elgiasi teisingai.
– Plaukiojome prie Menkių kyšulio. Pasitaikė nuostabus oras.
Jis nusivedė viršininką į savo kabinetą, juodu susėdo prie nedidelio pasitarimų stalo. Deividas stengėsi palaikyti tvarką. Vieninteliai asmeniniai daiktai buvo įrėmintas magistro diplomas, įvertinimai draudimo srityje ir nuotrauka ant stalo, kurioje jis apkabinęs tamsiaplaukę merginą. Matėsi tik jos pakaušis, bet Deividas šypsojosi, tad akivaizdu, kad jie smagiai leido laiką.
Pirsas mostelėjo į fotografiją.
– Kaip laikosi ta tavo gražuolė?
Deividas pradėjo kalbėti apie sužadėtinę prieš kelis mėnesius, kai tik nugirdo gandus apie Makabio pensiją. Žinojo nerašytą Keplerio ir van Horno bendrovės taisyklę: į viceprezidento postą skiriami tik vedę vyrai. Viceprezidentui reikėjo priimti svečius, todėl bendrovei vadovaujantys Pirsas su broliu pirmenybę teikė porą turinčiam kandidatui, nesvarbu vyrui ar moteriai. Deividas tylomis jau buvo sulaužęs kelias taisykles; tą patį ketino daryti ir su šia. Taigi pradėjo laidyti užuominas apie sužadėtinę. Pirmadienį ateidavo į darbą ir pasakodavo, kaip savaitgalį su ja skrido į Niujorką arba netikėtai išvyko į Karibų pakrantę.
– Ji nuostabi, – atsakė. – Mano gyvenimas įgijo kitokią prasmę. O kaip Helena ir vaikai?
Kurį laiką juodu kalbėjosi apie koledžus ir lyginamuosius dantų lankus, tada Pirsas pasiūlė:
– Gal atšvęskime tavo sužadėtuves. Čia bendras verslas, tad žvelkime tiesai į akis, mes visi artimai bendraujame šeimomis. Netrukus numatyta valdybos narių vakarienė. Norėčiau, kad dalyvautum ir atsivestum sužadėtinę.
Vakarieniauti su valdybos nariais Deividui buvo didžiulė garbė. Vadinasi, valdyba svarstys, ar jis tinkamas tapti viceprezidentu.
Taip! Svajonė pildosi! Jis bus jauniausias viceprezidentas Keplerio ir van Horno bendrovės istorijoje.
Bet tada Deividas suprato, kur šuo pakastas.
Ne jis bus apžiūrimas pro didinamąjį stiklą. Pirsas ir visa valdyba nori įsitikinti, kad išsirinko tinkamą merginą tapti Keplerio ir van Horno bendrovės viceprezidento žmona.
Deividas manė esąs optimistas, kuriam stiklinė atrodo puspilnė, o ne pustuštė, bet dabar jautė, tarsi ta stiklinė būtų nukritusi nuo stalo ir pažirusi į mažytes šukes, kartu sudužusi ir svajonė būti paaukštintam.
– Sužadėtuvių vakarienė? – jo balsas skambėjo ploniau nei paprastai, o galvoje pasiutusiai sukosi mintys, nes reikėjo rasti išeitį. – Net nežinau, ji tokia užimta. Aš…
Pirsas pakilo ir paplojo jam per petį.
– Nesijaudink. Kadangi būsite garbės svečiai, mes prisiderinsime, kada jums patogu. Turime su tavimi susijusių planų, sūnau. Didelių planų.
– Ačiū, Pirsai.
Šefui išėjus, Deividas turėjo pasinerti į dienos darbus, bet, užuot jų ėmęsis, nuslopino paniką ir susimąstė.
Žvelgė pro kabineto langą į apačioje lyg skruzdėlės Arkos gatve skubančius pėsčiuosius. Miesto centre gyvenimas, kaip visada, virte virė. Žmonės lėkė saulės nutviekstais šaligatviais, paskui nerdavo į kondicionierių vėsinamus daugiaaukščius.
Įėjo Džeinė.
– Čia… – pamačiusi, kad jis stovi prispaudęs kaktą prie stiklo, nutilo. Ar tik šefas nesudejavo? – Kas tau darosi?
Deividas atsisuko.
– Pirsas ir valdybos nariai nori pakviesti mane su sužadėtine vakarienės. Datą galime paskirti mes, todėl neišeina apsimesti, kad ji užimta.
Džeinė numetė ant stalo krūvą
