paliktajam skiriamą užuojautą ir gautų darbą.
Užuot skyręs laiko tinkamoms kandidatėms, jis vyko vėlyvų pusryčių pas tėvus, nes šie rengėsi išvykti vasaros atostogų.
Įsuko į keliuką, vedantį prie namo. Sesers automobilis jau stovėjo. Padlaižė!
Išlipęs iš mašinos, Deividas ištraukė didžiulę puokštę. Nupirko ją, nes jautėsi kaltas, kad nesimatė su tėvais kelias savaites, kartu tai bus atsisveikinimo dovana.
Eidamas pro sesers automobilį, pamatė, kad ši sėdi prie vairo ir, kaip visada, ginčijasi mobiliuoju. Linksmai pamojęs paėjo kelis metrus, bet sulėtino žingsnį ir galiausiai grįžo. Deividą ginė neviltis. Sara turi aibę pažįstamų, dauguma jų mokėsi Vasaro koledže. Kuri nors tikrai padarytų įspūdį van Hornui. Sara buvo ketveriais metais jaunesnė, tad bičiulės irgi panašaus – tinkamo – amžiaus. Žinoma, jos pernelyg rimtos, laikosi feministinių pažiūrų, vyro tarpkojis joms ne erogeninė zona, o geriausia vieta įspirti. Smarkiai!
Bet jis neturėjo kitos išeities.
Sara baigė pokalbį ir patenkinta atsiduso. Sesuo retai nusileisdavo arba atsitraukdavo ginčydamasi. Deividas tą žinojo iš skaudžios patirties. Ji buvo puiki skyrybų advokatė.
– Tai kas tas vargšelis, kurį išdūrei šį kartą?
– Nori pasikalbėti apie išdūrinėjimą? Tas vyrukas užsienyje slėpė milijonus dolerių, o dabar bylinėjasi su žmona, vidurinės mokyklos mokytoja, dėl alimentų. Mes jį pričiupsime.
– Ar tu kada nors atstovauji vyrams?
Sara metė pagiežingą žvilgsnį.
– Norėtum! – tada įdėmiai pažiūrėjo į brolį. – Koks tu šiandien pavyzdingas sūnelis! – sumurkė nužvelgdama puokštę. Išlipusi iš automobilio, uždėjo jam ranką ant peties. – Kaip laikosi mano brolelis?
Laimėjusi ginčą ji visada suminkštėdavo, todėl Deividas ir ryžosi prašyti pagalbos. Jeigu Sara nusijuoks jam į akis, blogiau nebus. Vis dėlto yra menkutė tikimybė, kad ji pažįsta tinkamą merginą.
– Tiesą sakant, turiu bėdą. Man reikia tavo pagalbos.
Sesers žvilgsnis sušvelnėjo, ji atrodė susirūpinusi.
– Deividai, kas nutiko? Tik nesakyk, kad bėdos su teisėsauga!
– Ne, nieko panašaus. Su moterimis.
Nuo jos juoko vos nenuvyto rožių puokštė.
– Pasakysiu, kokių turi bėdų, vyre. Susitikinėji ne su moterimis, o su emociškai nuskurdusiomis madingomis lėlytėmis.
– Būtent, – šyptelėjo jis, išvydęs, kokia sesuo priblokšta. – Man reikia susipažinti su tikra moterimi. Tokia kaip tu. Žinoma, ne giminaite! – tada dirstelėjo į seserį. – Ir aršia vyrų prieše.
– Nejaučiu neapykantos vyrams.
– Gerai, – jis suprato, kad įžeisdamas Sarą nieko nepeš. – Aš rimtai, Sara. Man tikrai reikia tavo pagalbos.
– Gali kloti viską savo advokatei.
Taip jis ir padarė. Sulig kiekvienu sakiniu sesers akys plėtėsi.
– Pamelavai turįs sužadėtinę vien tam, kad tave paaukštintų?
– Atrodo, lyg būtų kas nors labai baisaus.
Sara papurtė galvą.
– Apie ką galvojai taip elgdamasis?
– Matyt, visai negalvojau. Bent jau nesitikėjau, kad teks supažindinti su ta mergina.
Sara klubu mikliai užtrenkė automobilio dureles.
– Neįtikėtina, kad šiame tūkstantmetyje įmonių vadovai nepaaukština darbuotojo dėl šeiminės padėties, – mergina palingavo galvą. – Pasenęs ir netinkamas požiūris.
Ji ėmė gilintis kaip teisininkė.
– Toks elgesys neteisėtas. Norėtum kreiptis į teismą? – jos akyse suspindo viltis. Deividas susijuokė.
– Ne. Nenoriu duoti savo darbdavio į teismą. Noriu tapti viceprezidentu.
– Kokios tau reikia pagalbos?
– Tikėjausi, kad tarp tavo pažįstamų atsiras miela, vieniša, išmintinga ir madinga moteris, galinti būti gera viceprezidento žmona. Gal ji sutiks pasirodyti keliuose verslo renginiuose kaip mano sužadėtinė. Kai gausiu darbą, tyliai išsiskirsime.
Sara susiraukė, lyg būtų suvalgiusi ką neskanaus.
– Jei tokią ir pažinočiau…
Deividas kilstelėjo laisvą ranką ir nutraukė jos kalbą.
– Nesvarbu. Tiesiog tokia mintis buvo atėjusi man į galvą. Ačiū, paskaitos tikrai nereikia. Pamirškime šį pokalbį ir maloniai papietaukime su tėvais.
Jis pasisuko eiti, bet sesuo sulaikė.
– Palauk.
Deividas atsigręžė.
– Nepatikėsi, bet pažįstu merginą, kuri pateko į tokią sudėtingą padėtį, kad galbūt ir sutiks, jei tik mainais padėsi jai.
– Tikrai?
Sara linktelėjo.
– Tu ją irgi pažįsti. Bent jau pažinojai.
– Kas ji? – jei būtų pažinojęs, tikrai būtų prisiminęs ieškodamas kandidatės.
– Čelsė Hamond.
– Čelsė Hamond? – vardas lyg ir pažįstamas, bet Deividas tokios merginos neprisiminė.
Sara piktai dėbtelėjo į brolį.
– Čelsė, geriausia mano draugė. Mokydamasi vidurinėje gyveno Denisų namuose, – Sara mostelėjo į baltą dviaukštį, kurį su tėvų namais juosė viena tvora. – Dažnai būdavo pas mus. Kepdavo labai skanius sausainius, pyragus ir kitokius gardėsius.
Atminties rūkas pagaliau išsisklaidė.
– Ak, tu kalbi apie Hermioną!
– Niekas kitas jos taip nevadino, tik tu, – patikslino sesuo.
Deividas puikiai prisiminė. Tokia rimta mergaitė.
Nuolat įkišusi nosį į knygą, dažnai – kulinarinę, ilgais vešliais plaukais ir didžiulėmis akimis. Kai perskaitė pirmą knygą apie Harį Poterį, Deividas iškart prisiminė rimtąją Saros draugę ir pakrikštijo Hermiona, kokia buvo protingoji geriausia Hario draugė Hermiona Įkyruolė.
Jis nespėjo nieko paklausti, nes prasivėrė
