nepamatytų pro rūmų langus. Ji turėjo atrodyti kaip atsitiktinis praeivis, todėl lėtai ėmė žingsniuoti smėliu. Pasiekusi vandenį sudvejojo, ar nusivilkti dželabą, nes nežinojo, ką ras inkaru pritvirtintame ir ramiai ant bangų besisupančiame laive. Laila tematė vandenį…
Kažkas prie jos bėgo.
Didelis. Sunkus.
Vyras.
Stiprios rankos apsivijo ją iš nugaros. Pakėlė. Laila riktelėjo iš baimės ir įsiūčio. Nejaugi Achmedas taip greitai susivokė?
Ne, čia visai ne Achmedas.
Kūnas, prigludęs prie jos, buvo tvirtas ir liesas, be jokių riebalų klosčių. Rankos raumeningos. Net kvapas ne Achmedo. Baisusis Lailos apsaugininkas dvokė prakaitu ir riebalais, o ją pakėlęs ir dabar dėl patiriamų smūgių niurnantis vyras kvepėjo jūra ir brangiu odekolonu.
Negi ištrūkusią iš žmonos ieškančio riebaus plėšiko nagų, – nustebo Laila, – ją išprievartaus švara kvepiantis nepažįstamas stipruolis?!
Staiga mergina liovėsi galvojusi ir suklykė. Šauksmas pervėrė Khaliliui ausis. Moteris? Padaras, kuris kaunasi su juo lyg laukinis, visai ne berniukas, o moteris.
Tikra moteris.
Laikydamas ją atsilošusią Khalilis neabejojo dėl lyties. Drabužio gobtuvas nusmuko, neklusnūs šilkiniai plaukai ėmė plaikstytis jam aplink veidą, sėdmenys spaudėsi prie klubų, o krūtys…
Jis kone čiuopė jas delnais.
O Ištare [Ištarė – asirų ir babiloniečių meilės, vaisingumo ir karo deivė.], kas čia dedasi?
Khalilis neabejojo tik dėl vieno – dabar ne laikas aiškintis. Ji iš paskutiniųjų stengiasi ištrūkti. Na, gerai, jis paleis, jei tik moteris nemėgins jo nužudyti. Gal jis ir perdeda, bet jos alkūnės aštrios, o smūgiuoja į pilvą, keliai būgnija blauzdikaulius…
Jos sėdynė… Mažutė. Tvirta. Elegantiška. Trinasi jam į slėpsnas, o išdavikas jo kūnas jau pasirengęs…
– Bass, – suurzgė jis. – Bass!
Tikriausiai komandai stok paklustų ir tigras. Khalilis sukriokė, tvirčiau ją suspaudė ir prikišo lūpas prie pat ausies.
– Shismak [Koks tavo vardas?]? – griežtai paklausė.
Moteris nieko neatsakė, bet kas atsakytų tokią akimirką? Vis dėlto atrodė logiška paklausti, kas ji tokia, koks jos vardas.
Svarbiausia, kad juodu tebešoko bangų mūšoje – ji kovėsi kaip laukinė katė, o jis bandė ją suvaldyti…
Stengėsi negalvoti apie stangrius jos sėdmenis, putlią krūtinę…
Negi jis kraustosi iš proto? Bet kam tai rūpi? Ši moteris – įsibrovėlė. Ką ji čia veikia? Kaip pateko pro vartus, nepastebėta sargybinių? Atėjo pasiplaukioti vidurnaktį? O gal bando nusižudyti?
Tolumoje pasigirdo žingsniai. Atsigręžęs Khalilis išvydo dvi link jų plumpsinčias apkūnias moteris ir didžiulį vyrą.
Šio rankoje blykstelėjo ašmenys.
– Mesk, – arabiškai suurzgė Khalilis.
Vyras čiuožtelėjęs sustojo, išpūtė akis ir parpuolė ant kelių. Tą patį padarė ir moterys.
Akimirką niekas nejudėjo, net nepažįstamoji jo glėbyje. Gerai, – pamanė Khalilis, atgręžė ją, tada pastatė ant kojų.
Įsirėmęs rankomis į klubus, jis išbėrė tiradą, bet Laila nelabai ką suprato. Tiksliau, nieko nesuprato. Kodėl pagrobėjai suklupę priešais ją užpuolusį beprotį?
Įkvėpusi oro, ji nusibraukė nuo veido šlapius plaukus ir prisiminė keletą užgaulių žodžių. Laila moka juos ištarti, tik nežino reikšmės, bet negi šią akimirką tai svarbu?
– Ibn Al-Himar [Keiksmažodis, apytiksliai: Kalės vaike!], – šniokštė ji. – Inta khaywan [Žvėrie!]!
Viena iš moterų klyktelėjo prislopintu balsu, kita sudejavo. Achmedas pakilo ant kelių, bet ją sučiupęs vyras sulaikė jį.
Tada sugriebė jai už riešo ir užlaužė ranką.
– Shismak? Koks tavo vardas? – riktelėjęs palenkė galvą taip, kad jųdviejų akys atsidūrė beveik viename lygyje.
Ką tai reiškia? Lailos arabų kalbos žinios beveik išseko. Geriausia, ką ji gali padaryti, – pakelti smakrą ir sviesti paskutinį keiksmą iš apgailėtino savo žodyno.
– Shismak, – iškošė pro sukąstus dantis ir pridūrė: – Yakhreb beytak [Kad tavo namai sugriūtų!]!
Kad ir ką ji dabar pasakė, tai pasiteisino.
Vyras žiūrėjo į ją kaip į beprotę. Moterys užsidengė veidus rankomis. Achmedas staigiai pašoko ir ištiesė delną, bet išgirdęs urzgimą atsitraukė.
Grupelė tylėjo, buvo girdėti tik jūros šniokštimas. Užpuolikas tvirčiau suspaudė ranką ir kilstelėjo – Lailai užgniaužė kvapą.
Galbūt jis net neketina prievartauti? – stulbinamai ramiai pagalvojo. – Gal nori nužudyti?
Užteks, ji jau kelias dienas kamuojama siaubo, bet iš baimės nemirs. Laila pakėlė smakrą ir pakartojo, ką buvo sakiusi. Šįsyk lėtai, kad būtų dar didesnis įspūdis.
Paskui išspaudė kerinčią šypseną.
Vyras primerkė akis.
– Kelbeh [Kalė.], – sušvokštė.
Tada priglaudęs didžiulį delną jai ties viduriu krūtinės stumtelėjo. Laila riktelėjusi sumosavo rankomis ir krito į bangas.
Visi ėmė kvatoti.
Tik jis – ne. Khalilis neatitraukė nuo jos žvilgsnio, atrodė visiškai ramus.
Laila atsikėlė drebėdama iš įniršio ir baimės, bet akių nenudelbė.
Vyriškis, matyt, išdrožė įsakymą, nes juokas liovėsi. Po akimirkos vėl prabilo. Moterys ir Achmedas susižvalgė. Tada viena iš jų, parodžiusi į Lailą, ėmė kažką pašnibždomis pasakoti. Vyras ją pertraukė, ši linktelėjo. Kai pažėrė dar nurodymų ir pasigirdo klegesys, jis apsisuko, sukryžiavo rankas ir įsižiūrėjo į Lailą.
Tada ji pirmą kartą pamatė, kaip vyras atrodo. Aukštas. Plačiapetis. Ilgomis kojomis. Vilkėjo juodą išeiginį kostiumą, o ne dželabą. Plaukai vešlūs, tamsūs. Akių spalvos neįžiūrėjo, nes buvo giliai įdubusios, veido bruožai šiurkštūs, vyriški…
Bet vyriškis buvo gražus. Laukinio grožio, jei taip galima apibūdinti.
Jo žvilgsnis slydo lėtai – mergina suprato, kad sąmoningai, – jos veidu, krūtimis,
