pakilo iš lovos, priėjo prie lango ir pažvelgė pro jį.
Paplūdimys tuščias. Dabar net sunku patikėti, kad moteris brido į jūrą, kad jis vijosi ją, laikė glėbyje, jautė jos kūno šilumą, užuodė gaivų odos kvapą.
Gal tai buvo tik sapnas? Bet ne.
Šiąnakt nutiko kai kas keista. Khalilis tuo neabejojo, bet nesuvokė savo vaidmens. Alancharoje, kur laikomasi senovinių tradicijų, knibždėte knibžda paslapčių, kurios ir jam ne visada suprantamos.
Khalilis grįžo į lovą.
Aišku tik viena: įvykis paplūdimyje pažadino nežabojamą troškimą. Moters troškimą.
Jis nutraukė romaną prieš beveik du mėnesius. Da bar turi kitą meilužę, bet su ja buvo vos kartą, – teko skristi čia. Žinoma, vien dėl to jį suaudrino moteris paplūdimyje.
Khalilis buvo alkanas, o alkį galės numalšinti tik grįžęs į Niujorką, tad reikia paskubėti. Moteris, kurią ten paliko, graži ir rafinuota. Noriai jį patenkins apsivilkusi ką nors seksualaus, nusipirkto kokioje geroje krautuvėlėje. Kuris sveiko proto vyras rinktųsi ugnimi alsuojančią ir dželabą vilkinčią patelę?
Tačiau užmerkęs akis jis matė ne savo meilužės veidą, o sutiktos prie jūros moters.
Išmintingiausia, – pagalvojo, – bus sužinoti, ko nori tėvas, ir kuo greičiau grįžti į Niujorką.
Tėvas perdavė, kad juodu pusryčiausią kiemelyje su fontanu.
Kai Khalilis atėjo, jis jau sėdėjo prie dviem padengto stalo, nukrauto vaisių lėkštėmis, sūriais, jogurtais ir šviežiai kepta duona.
Sultonas kilstelėjo, jie trumpam apsikabino.
– Sabah ala-kheir [Labas rytas.], sūnau.
– Labas rytas, tėve.
– Gerai miegojai?
– Labai gerai, dėkoju.
– Prašom sėstis. Dėkis ko nors į lėkštę. Turbūt esi alkanas. Vakar mažai valgei.
Khalilis pakėlė akis. Sultonas atrodė ramut ramutėlis. Nejaugi tėvas nepastebėjo, kad iš pobūvio jis išėjo anksčiau?
– Gal maistas buvo neskanus?
Aišku, galima šį žaidimą žaisti ir abiem.
– Puikus, tėve, bet buvau labai pavargęs po kelionės.
Užuomina, kad sukorė tokį kelią dėl trumpučio raštelio ir vis dar nežino tikrosios priežasties.
Tėvas ir sūnus nusišypsojo vienas kitam. Kai Khalilis buvo mažas, juodu nedaug laiko praleisdavo kartu – tokie papročiai, bet kai sulaukė pilnametystės, suartėjo.
– Kaip sekėsi kelionė, mano sūnau?
– Puikiai. Visą kelią dangus buvo giedras.
– O kaip naujasis lėktuvas?
– Puikus, tėve, – Khalilis stengėsi kalbėti ramiai.
– Turbūt nekantrauji sužinoti, – pasakė sultonas, kilstelėjęs vešlius baltus antakius, – kodėl tave pakviečiau.
Užteks tų žaidimų.
– Taip, – tiesmukai tarė Khalilis. – Būtų tikrai įdomu.
Du tarnai pristūmė vežimėlį, nukrautą sidabriniais raižytais indais. Trečias buvo pasirengęs įpilti arbatos ar kavos. Sultonas nusišluostė lūpas, nusviedė servetėlę ant stalo ir atsistojo.
– Eikime, Khalili. Parodysiu, kokios šiemet gražios mano rožės.
Kas čia dabar? Negi tėvas bijo, kad slapta nebūtų jų klausomasi? Khalilis atsistūmė kėdę ir priėjo prie tėvo. Juodu pasuko baltu ir rožiniu smulkintu marmuru nu piltu takeliu tiesiai į pasakiškus rūmų sodus. Ten, apsupti gėlių ir krūmokšnių, galėjo ramiai pasikalbėti, kad niekas negirdėtų. Sultonas atsisėdo ant kaldinto metalo suolelio, Khalilis prisėdo priešais ir laukė.
– Neapsidžiaugei, kai paprašiau grįžti, – pasakė tėvas.
– Buvau įpusėjęs svarbias derybas.
Sultonas linktelėjo:
– Bet vis tiek parvažiavai.
– Tu mano tėvas ir mūsų šalies valdovas.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
