minučių tylos.
– Apie tai, kad ilgai graužėtės atidavusi kūdikį įvaikinti. Kiek jums tada buvo? Septyniolika?
Taip, pastojo septyniolikos, o gimdė jau aštuoniolikos.
– Buvau baigusi vidurinę mokyklą, – pasakė pati nesuprasdama, ar mėgina pasiaiškinti, ar provokuoja, kad jis ant jos užriktų.
Džošas neklydo. Ji skaudžiai plakė save už tai. Pasirinko lengviausią kelią – nutarė gyventi taip, kaip buvo suplanavusi, o ne auginti vaikelį. Kad ir iš kurios pusės žiūrėdavo, niekaip negalėdavo savęs pateisinti.
Džošas stebėjo ją.
– Ebė negali turėti vaikų. Sakė, tiesa?
Krisė linktelėjo.
– Patį pirmą kartą, kai susitikome. Buvo patyrusi avariją, po kurios nebegali pastoti. Susituokę juodu su Pitu iškart pradėjo ieškoti vaikelio, kurį galėtų įsivaikinti. Mano tėvai pažinojo jų advokatą, praėjus metams po vestuvių mes buvome susitikę pasikalbėti apie Brendono įvaikinimą.
Krisė it per miglas prisiminė tą susitikimą, įstrigo tik tai, kad Pitas su Ebe buvo neįtikėtinai malonūs ir supratingi. Su jaunąja pora ji akimirksniu pasijuto jaukiai, suprato – tai tinkami žmonės. Bet pati netroško būti jų šeimos dalimi, kad ir kaip jie siūlė. Negalėjo sau to leisti – tokia buvo bausmė.
– Aš į visa tai žiūriu štai kaip, – tarė Džošas. – Pitas su Ebe nori turėti daug vaikų. Jūs atidavėte jiems pirmąjį. Kodėl turėčiau tai vertinti kitaip nei tikrai šaunų poelgį?
Nors tą akimirką užliejo emocijų banga, Krisė šyptelėjo.
– Tikrai šaunų?
Jis irgi nusišypsojo.
– Jei norite, galite pavadinti kitu žodžiu.
– Ne, ir šis puikiai tinka. – Krisė pasiėmė servetėlę ir ėmė lankstyti. – Gerai, štai dar vienas klausimas. Kodėl jie taip maloniai elgiasi? Juk praėjo beveik trylika metų. Ir po šitiek laiko aš pagaliau noriu susitikti su Brendonu. Argi jie nebijo, kad iškrėsiu ką nors siaubinga? Pavyzdžiui, nutarsiu jį susigrąžinti arba tapti jam svarbiausiu žmogumi?
– Ar turite tokių minčių?
– Ne, bet jie juk to nežino.
Džošas gurkštelėjo kavos.
– Kuo puikiausiai supranta.
Nes yra mieli, – pagalvojo Krisė, vėl prisiminusi pirmąjį susitikimą. Malonus tų žmonių elgesys jai patiko, bet šitaip susiklosčius aplinkybėms kažkodėl nekėlė pasitikėjimo.
– Aš noriu susitikti su Brendonu, – šiuos žodžius Krisė ištarė pirmą kartą gyvenime. Elektroniniu paštu buvo išsiuntusi juos Ebei, bet niekada nepasakė garsiai. – Noriu jį pažinti. Nekalbu apie labai artimą bendravimą. Bet būtų gerai retkarčiais susitikti.
– Dėl to galima susitarti.
– Dar nesijaučiu pasirengusi prisipažinti jam, kas esu, – toliau kalbėjo Krisė. Taip ji nusprendė dėl Brendono, ne dėl savęs. Nors berniukui buvo pasakyta, kad yra įvaikintas ir kažkur gyvena jį pagimdžiusi motina, žinoti ir susitikti akis į akį – du skirtingi dalykai. Jis dar vaikas. Prieš atskleidžiant tokią paslaptį, reikėtų geriau pažinti vienam kitą.
– Ebė man pasakojo, koks jūsų požiūris į tai. Mes visi su jumis sutinkame. – Džošas palinko prie jos. – Krise, viskas gerai. Pitas su Ebe tikėjosi, kad kada nors užsinorėsite susipažinti su Brendonu. Jie mano, jog bendraudamas su biologine motina Brendonas galės prisiliesti prie savo paveldo.
– Paveldo? Nieko sau. Dabar jaučiuosi kaip koks pastatas.
Džošas sukikeno. Nuo to žemo ir šilto garso įtampa kiek atlėgo.
– Jūs visai nepanaši į pastatą, patikėkite manimi, – tarė jis.
Juokingiausia, bet Krisė norėjo juo tikėti. Kažkodėl, būdama šalia Džošo Danielso, pajuto, kad galbūt – tik galbūt – viskas iš tiesų gali pavykti.
– Mane persekioja įkyrios mintys apie bausmę, – pasakė ji, nors neketino to ištarti garsiai. – Kad turiu būti nubausta ir kada nors to sulauksiu.
– Už norą susitikti su sūnumi, kurį atidavėte įvaikinti?
– Panašiai. – Jausmas buvo kur kas labiau miglotas. Lyg virš galvos kabėtų grėsmė, nieko konkretaus. – Jaučiuosi nenusipelniusi atleidimo.
Džošas žvelgė jai į veidą.
– Aš ne psichologas… – pradėjo jis.
Kad ir kaip viskas vartėsi viduje, Krisė nusišypsojo.
– O varge. Po tokio teiginio paprastai sakoma bet ir išdrožiamas patarimas.
– Manote viską žinanti.
– Tiesą sakant, žinau visai nemažai.
Džošas gurkštelėjo kavos.
– Nesu išminčius, bet…
– Matote?
Jis nekreipė dėmesio.
– …bet man atrodo, kad vienintelis žmogus, turintis ketinimų smerkti ar bausti, esate jūs pati. Gal jau laikas judėti pirmyn?
Protingas patarimas, reikėtų juo pasinaudoti.
– Tai kas jūs toks? – paklausė Krisė. – Žinau, kad esate Pito brolis, o ką šiaip veikiate?
– Esu gydytojas. Vaikų onkologas.
Krisė akimoju susivokė.
– Gydote vėžiu sergančius vaikus?
Džošas linktelėjo.
– Imuosi sunkių atvejų – tokių, kurie kitiems atrodo beviltiški. Ir kasdien stengiuosi padaryti stebuklą.
Krisė buvo įsitikinusi, kad Pitas su Ebe – neįtikėtinai geri žmonės. Matyt, tai šeimos bruožas.
– Turėtų būti sunku, – tarstelėjo.
Džošas gūžtelėjo pečiais.
– Pavyksta ne taip dažnai, kaip mes visi norėtume, bet aš pasiryžęs tiems vaikams ir jų šeimoms suteikti vilties. Kartais daugiau nieko nelieka.
Džošo žvilgsnis ir balsas buvo persunkti užuojautos, turbūt tuo ir galima paaiškinti, kodėl jis taip ramiai išklausė jos pasakojimą. Jo pasaulyje tikrai neverta graužtis atidavus sveiką kūdikį mylinčiai porai ir suteikus jai džiaugsmo.
Gal reikėtų pažvelgti į
