ketvirtadienio rytą, kai slaugytoja atnešė ir norėjo duoti jai palaikyti mažulytį suvystytą kūdikėlį.
Krisė prisiminė, kad neėmė. Mostelėjo ranka į verksmingą, bet pakiliai nusiteikusią Ebę, ir tarė:
– Štai jo mama.
Tada tikrai tuo tikėjo. Bet ar vis dar tiki?
2
Krisė stengėsi nespoksoti į Brendoną. Nenorėjo išgąsdinti jo, per pirmą susitikimą pasirodžiusi kaip kokia keistuolė. Vis dėlto sunku elgtis natūraliai, kai širdis krūtinėje daužosi taip, jog atrodo, kad ir visi aplinkiniai girdi. Laimė, Brendoną kur kas labiau domino žaidimas nei nepažįstama moteris.
– Ateisiu po penkių minučių, – tarė Džošas. – Pradėkite be manęs.
– Nieko nebus, aš noriu, kad mūsų komanda laimėtų, – neatlyžo Brendonas.
– Laimėti – ne pats svarbiausias dalykas pasaulyje.
– Tu visada taip sakai, bet jeigu pralošiame, kraustaisi iš proto.
Džošas sukikeno.
– Taip, ir aš ne be trūkumų. Norėčiau, kad būtum protingesnis už mane.
Brendonas šypsodamasis pavartė akis.
– Dėde Džošai, tu juk nori pažaisti. Eime, galėsi būti pagrindinis puolėjas.
– Ar tik nebandai papirkti?
Krisė tylėdama klausėsi jų pokalbio. Stengėsi sutelkti dėmesį į Džošą, bet akys vis krypo į aukštą liesą bernioką, bet kokia kaina trokštantį pergalės. Siurrealistiškas jausmas – žvelgi į kitą žmogų ir matai jame savo ir savo šeimos bruožų. Taip pažįstamai iškelta galva, tokia panaši šypsena. Krisė niekada nesusimąstė, kad Brendonas gali būti panašus į ją.
Tai maloniai nustebino ir mažumėlę išgąsdino. Impulsyvus noras bėgti buvo toks pat stiprus, kaip ir troškimas geriau jį pažinti. O kad laukia daugybė sunkumų, galėjai neabejoti.
Džošas priėjo prie Krisės ir apkabino. Tik pajutusi ant pečių jo rankos svorį Krisė susivokė virpanti.
– Čia Krisė, – pristatė ją Džošas. – Mano draugė. Krise, čia Brendonas Danielsas.
– Labas, – tarė ji ir pamėgino kuo natūraliau nusišypsoti. – Malonu su tavimi susipažinti.
– Ir man, – automatiškai atsakė Brendonas, jo akys vėl nukrypo į dėdę. – Atsivežei merginą?
– Kartais taip būna.
– Tik ne tau. – Brendoną šis reikalas aiškiai suintrigavo. – Tai ji lyg ir tavo panelė?
Nejaugi aplink Džošą nesisukioja moterys? Krisė suprato, kad jo ryšiai su šeima labai glaudūs. Ar tai, kad neatsiveža čia merginų, reiškia, jog su jomis nesusitikinėja? Kad nevedęs, Ebė kažkada minėjo. Tai kodėl moters draugija taip stebina Brendoną? Iš pirmo žvilgsnio Džošas atrodo tiesiog tobulas vyras – gražus, linksmas, žavus, be to – gydytojas. Jis neturi nieko, kas galėtų nepatikti…
– Krisė yra mano draugė moteris, – nė kiek nesutrikęs paaiškino Džošas. – Tau teks su tuo susitaikyti.
Brendonas nužvelgė Krisę, paskui šyptelėjo.
– Gerai. – Priėjęs artyn ištiesė ranką. – Malonu su jumis susipažinti.
Krisė paspaudė ranką sūnui. Nuo to vienintelio prisilietimo jos kūną užgriuvo jausmų lavina. Tai joje buvo pradėtas šis berniukas, joje užaugo. O ji pagimdė jį ir paliko. Juodu svetimi, ir vis dėlto taip artimai susiję, kaip tik gali būti susiję žmonės.
Visko per daug, viskas per greitai, – pagalvojo pajutusi, kaip ima suktis galva. Krisė pasisuko į Džošą.
– Eik pažaisti. Aš pati pasirūpinsiu savimi.
– Valio! – Brendonas puolė prie durų. – Girdėjai, ką ji sakė? Eime!
– Tikrai taip manai? – kiek atsitraukęs pasitikslino Džošas. – Nenoriu palikti tavęs vienos.
– Ji neprapuls, – pareiškė Brendonas. – Gali eiti į virtuvę pas mano mamą, – patarė ir įlėkęs į namą riktelėjo: – Pirmos durys į kairę! – Buvo girdėti, kaip jis nubėga, iš toli atsklido jo balsas: – Savo komandoje turiu dėdę Džošą!
Džošas palydėjo Krisę į vidų ir nuvedė į suverstą, bet jaukią svetainę.
– Jeigu tikrai manai… – vėl prabilo jis.
– Eik, – Krisė stumtelėjo jį link koridoriaus. – Kaip Brendonas ir sakė, galiu nueiti į virtuvę.
– Gerai. Aš netrukus grįšiu.
Džošas nuskubėjo koridoriumi. Prieš eidama ieškoti virtuvės, Krisė apžiūrėjo ant svetainės sienų kabančias nuotraukas. Jų buvo daugybė, ir visos – šeimos. Brendono kūdikystės akimirkos, kitur – jam ketveri ar penkeri, nufotografuotas su dar vienu kūdikiu. Vėliau kūdikėlis virto dailia maža mergaite. Paskui atsirado dar vienas kūdikis.
Buvo ir oficialių nuotraukų, ir nesurežisuotų kadrų. Vienose nuotraukose buvo ir Pitas su Ebe, kitose jų nebuvo. Bet viena labai aišku – juos visus sieja artimas ryšys. Ar ji turi teisę brautis? Nors Ebė nuolat kvietė ją susipažinti su Brendonu, Krisė jautėsi esanti pašalaitė, galinti sugriauti šią laimingą šeimą.
– Šito aš nedarysiu, – sušnabždėjo pati sau, lyg duodama pažadą. Ji atėjo susipažinti su sūnumi, bet jokiu būdu neketino ko nors įskaudinti. Jeigu tik pastebės, kad reikalai krypsta į bloga, tuojau pat dings ir daugiau čia nesirodys.
Perėjusi per koridorių Krisė papuolė į didžiulę šviesią virtuvę. Joje plepėdamos ir juokdamosi būriavosi koks pustuzinis moterų. Panašių į jos sporto klubų lankytojas. Mamytės iš priemiesčių. Normalios moterys, labai užsiėmusios, užtat daug nuveikiančios. Krisė ir vėl pajuto, kad jos priklauso kažkokiam kitam pasauliui, kuriam ji vargiai kada nors priklausys. Staiga braškes pjaustanti Ebė pakėlė galvą nuo pjaustymo lentos ir ją pastebėjo.
– Vis dėlto atėjai, – patenkinta pasisveikino ji džiaugsmingu balsu. – Prašau visų dėmesio – čia Krisė, Džošo draugė. Krise, čia mano draugės. Apeisiu rateliu ir pasakysiu kiekvienos vardą, bet mes nesitikime, kad prisiminsi visus iš pirmo karto.
– Aišku, kad tikimės, – nusikvatojo daili raudonplaukė. – Vėliau patikrinsime. Jeigu būsi pamiršusi, blogai baigsis.
– Negąsdink jos pačią pirmą dieną, – sudraudė šviesiaplaukė. – Pasilaikyk antram kartui. Tegul žino, ko gali tikėtis.
– Nekreipk į jas dėmesio, – nuramino Krisę Ebė. – Iš tiesų jos mielos moterys.
Krisė
