kaklaskarės klostes prie kaklo ir privertė jį sustoti.
– Pone, patarčiau neaušinti burnos dėl šios nakties ekskursijos tikslo. Jei pageidaujate, kaltinkite beprotystę arba stipraus gėrimo poveikį, tačiau žinokite, kad net menkiausias šnipštelėjimas apie tai, kas čia nutiko, gali pakenkti jūsų gerovei.
– Tu man grasini?
– Kuo tikriausiai.
Staiga sujudėjęs vyriškis delnu kliudė Emeraldei skruostikaulį, bet ji ryžtingai smogė peilio kotu į minkštą jo smilkinį. Jai dingtelėjo, kad šis aukštas vyras susmuko išties gracingai ir niekaip nesušvelnino kritimo. Priblokšta mergina įsistebeilijo į ją, ir netikėtai Emeraldė pajuto privalanti pasiaiškinti dėl savo poelgio.
– Man atsibodo jo klausimai.
– Todėl nužudėte?
– Ne. Tik pamyniau jo išdidumą. Spėju, lygiai taip pat, kaip jis pamynė jūsų.
– Jis ne toks, kaip maniau, net neįsivaizduoju, kas būtų atsitikę, jei nebūtumėte užsistojęs, pone?..
– Kingstonas. – Emeraldę apėmė neviltis, kai mažučiai šalti pirštukai apsivijo delną.
– Ponas Kingstonas, – dusdama prakalbo mergina, o kai Emeraldė pamėgino ištraukti ranką, puolė į ašaras: iš pradžių verkšleno tyliai, paskui pasigirdo garsi skausminga rauda. Iš artimiausios smuklės pasipylė nuolatiniai lankytojai. Dabar jau Emeraldė atsidūrė keblioje padėtyje. Laikas spaudžia, netrukus pradės švisti, bet vis tiek negalima palikti šios naivios būtybės.
– Kiek tau metų? – pasiteiravo ji taip pat šiurkščiai, kaip rėždavo Azizui, ir pradėjo laukti, kol bus surasta samdoma karieta.
– Septyniolika. Po trijų mėnesių bus aštuoniolika, aš skolinga jums už pagalbą. Jei nebūtumėte įsikišęs, aš… – ašaros sruvo mergaitės skruostais ir tiško ant geltono šilko suknelės.
Brangus Dieve, – pamanė Emeraldė. Jai atrodė, kad per dvidešimt vienus gyvenimo metus patyrė be galo daug: būdama septyniolikos nuplaukė nuo Karibų iki Nyderlandų Ost Indijos, sulig kiekviena mylia persekiojama mirtino pažado. Septyniolikmetės naivumą tada pasiglemžė aplinkybės. Nuo šios minties įsiskaudėjo galvą. Staiga ji nusprendė, kad Anglija – tarsi šiltnamis, žmonės čia apsaugoti nuo sunkumų, juos lengva įskaudinti. Ir palaužti. Kaip šią merginą, kurią sugniuždė menki nesutarimai ir paikos klaidos.
– Jeigu jūsų nebūtų čia buvę… – vėl prabilo Liusė. – Brolis įspėjo mane nesusidėti su Vestlio grafu… sakė, kad laikyčiausi atokiau… primygtinai reikalavo net nesikalbėti, – mergina pamažu liovėsi kūkčiojusi, o iš pradžių balse juntama panika virto pykčiu. – Turbūt jis susidomėjo tik todėl, kad tai buvo uždrausta, – dirstelėjo į vyrą, parblokštą po kojomis. – Be abejo, dabar nematau jokių teigiamų savybių, galbūt tik liemenę, – ji nutilo verksmingai sukrizenusi. – Man visuomet patiko jo dėvimi drabužiai. Beje, aš esu Ledi Liusinda Velingam. Jauniausia Karisbruko hercogo sesuo.
Emeraldė nuslopino blykstelėjusią nuostabą. Karisbruko sesuo? Viešpatie, ką gi dabar daryti? Taip, jai šovė mintis Ešerio Velingamo seserį paimti įkaite, tačiau akimirksniu atsisakė šio sumanymo. Pirmiausia abejojo, ar galėtų dar ilgiau pakęsti tokios verksnės draugiją. Be to, mergina priminė auksaspalvį retriverį, kažkada augintą Sent Klere. Šunelis pasižymėjo dėkingumu ir ištikimybe.
Ne, merginą reikia tučtuojau grąžinti broliui. Jei pasiseks, gal jis dar nebus išvykęs iš lordo Henšou pobūvio. Galėtų nuvažiuoti į Karisbruko rezidenciją ir išvykti niekam netarusi nė žodžio, nes, po galais, nedrįstų rizikuoti susidurti su hercogu. Ypač ryškiai apšviestuose jo namuose ir taip apsirengusi.
– Pone Kingstonai, jūs pažįstate mano brolį? Jis tikrai labai pageidautų, kad jums būtų atlyginta už vargą ir sugaištą laiką. Neabejoju, kad brolis jums patiktų, nes lygiai taip pat moka kautis, kaip, rodos, ir jūs…
Emeraldė ištiesė ranką pradžiugusi, kad nereikšmingas tauškesys galiausiai nutilo. Jai reikia pagalvoti. Kokie čionykščiai papročiai? Ar sukeltų įtarimų, jei tiesiog išleistų merginą prie durų? Ji papurtė galvą nusprendusi, kad greičiausiai taip ir būtų. Privalės tęsti nelemtą vaidinimą ir palydėti ledi Liusindą namo. Jei Toras vadelios, galės palikti karietą Karisbruko tarnams, o paskui įsės į samdomą karietą, kur bus juodu su Azizu.
Pavojingas sprendimas, bet turėtų pasiteisinti. Emeraldė nusigręžė nuo gausėjančios smalsių stebėtojų minios, padėjo užkopti karietos laipteliais pargriautam vežikui ir su džiaugsmu užvėrė dureles Velingamo namiškiams už nugarų.
Dvylika valandų deganti žvakė ant židinio atbrailos beveik sutirpo. Praėjo dar viena naktis. Ešeris su palengvėjimu atnarpliojo kaklaskarę ir numetė ant stalo. Paskui nusviedė švarką. Purtydamas galvą dirstelėjo į veidrodį virš ąžuolinės spintelės. Akis įrėmino tamsa.
Tamsa.
Susiraukęs siektelėjo brendžio, pasukiojo rankoje taurę ir susipylė skystį į gerklę. Staigus kaltės jausmas įsismelkė vidun – juk vakar prisižadėjo liautis gėręs vienas.
Vėl sulaužytas pažadas.
Ešeris nusijuokė iš tokios nesąmonės, tačiau balse nebuvo nė lašo linksmumo. O kai įsitaisė su buteliu brendžio, iš atminties išniro glėbyje gulinčios ledi Emos Siton paveikslas.
Ji skaniai kvepėjo. Ne kvepalais, ne pudra. Tiesiog švara. Labai. Ir akys buvo nepaprastai gražios. Jis nusprendė, kad turkio spalvos, ir paniuro, kai grįžo pirmą kartą ją išvydus apėmęs miglotas jausmas.
Mergina pasirodė pažįstama.
Bet iš kur ją pažinojo? Neįprastas veidas. Kitoks. Randas, einantis per dešinį antakį ir pasislepiantis po kirpčiais, buvo keistas. Jei tektų spėti, iš kur jis atsirado, galėtų tvirtinti, kad tai – peilio palikta žymė. Tačiau kaip? Ne, greičiausiai įsidrėskė šaka jodinėdama arba vaikystėje pargriuvusi užsigavo į aštrų akmenį. Jam patiko, kad mergina visai nesistengė slėpti rando.
Durų žvangutis išgąsdino Ešerį, ir jis dirstelėjo į laikrodį. Penkta valanda ryto! Nejaugi koks pažįstamas nekviestas pasirodė tokiu metu? Kilstelėjęs žvakę nužirgliojo į prieangį ir išgirdo tylią sesers raudą.
– Dieve mano, Liuse? – vos spėjo patikėti, kad čia ji, ir mergina metėsi į glėbį. – Kas, po velnių, atsitiko? Seniai turėjai būti lovoje, juk iš Derikų išvažiavai prieš dvi valandas.
– Aš… Stivenas… mudu susitikome… tokioje vietoje… uoste. Jis sakė, kad mudu susituoksime, bet…
– Stivenas Itonas?
– Sakė, kad mane myli, ir, jeigu šiąnakt po pokylio susitiktume, paaiškintų savo jausmus. Bet vieta, kur tikėjosi, kad eisiu, buvo vargu ar priderama, o paskui jis vos neužmušė Bertono…
– Ką?.. – Ešeris sunkiai tvardėsi. Atsiteisti galės vėliau, o ramybė greičiau nei įniršis padės sužinoti atsakymus. – Kaip tu grįžai namo? – apsidžiaugė, kad sesuo, rodos, nepastebėjo kunkuliuojančio
