atsiųsti laiškelį, kaip su juo susisiekti.
Ešeris akies krašteliu pastebėjo liokajaus žvilgsnį ir parodė, kad kas nors sektų karietą. Šantažas buvo pelningas verslas, tad reikėjo turėti bent kokių įrodymų. Šiame pasaulyje visi buvo įpratę iš jo reikalauti, ir Ešeris nemanė, kad ponas Kingstonas bus išimtis. Vis dėlto bent jau parvežė Liusindą namo. Saugiai. Vien už tai bus dėkingas.
Ešeris mostelėjo ranka prie laiptų turėklų lūkuriuojančiai kambarinei, kad paguldytų seserį į lovą. Jam palengvėjo, kai Liusė tyliai nusekė iš paskos ir rauda nurimo.
Pitersas apsisuko per dvidešimt minučių, o jo atnešta žinia nustebino.
b– Jūsų šviesybe, džentelmenas sustojo prie Haveršamo grafienės apartamentų. Išlipęs paleido karietą. Jis turėjo namo raktą, palaukiau ir pažiūrėjau, kaip įeis. Palikau Gibonsą sekti toliau, jeigu vėl pasirodytų.
– Labai gerai. – Paleidęs pasiuntinuką Ešeris nužingsniavo į darbo kabinetą. Ema Siton ir Haveršamo grafienė. Ką apie jas žino?
Ir dukterėčia, ir teta neseniai atvyko į Londoną. Mirijam čia gyveno jau metus, Ema – vos keletą savaičių. Abi vilkėjo geresnių laikų regėjusias sukneles, o žvilgsniai išdavė, kad joms kasdien tenka nerimauti dėl mažėjančių lėšų. Be to, Mirijam neturėjo nei karietos, nei arklių.
Galbūt jos įsileidusios nuomininką ir taip prasimano pinigų? O gal Ema Siton turi vyrą?
Ir dar viena paslaptis. Jaunuolis, išgelbėjęs labai turtingo vyro seserį ir nelaukęs nei atpildo, nei padėkos. Paslaptingasis samarietis, kuris bėgdamas užmiršo neabejotinai garbingą savo poelgį. Daugumos nuomone.
Kažin kas čia negerai, šios neteisybės gelmėse Ešeris jautė pavojų, nes nieko neįstengė sudėti į vietas. Jis nevalingai sugniaužė pirštais laibą taurės kojelę ir įkvėpė oro. Sutramdė įsiūtį. Apsvarstė pasirinkimo galimybes.
Emeraldė užtraukė trečiame aukšte esančio savo miegamojo užuolaidas ir nusikeikė. Vyras vis dar stovėjo. Ji žinojo, kas jį atsiuntė.
Karisbruko hercogas.
Liepė ją sekti, o Emeraldė nepasivargino pažiūrėti. Kvaila, kvaila, kvaila klaida, – pamanė ir nusikeikusi trinktelėjo delnu per skaudamą galvą.
Reikėjo samdoma karieta važiuoti į kitą gatvę, o tada nepastebėtai grįžti namo. Taip būtų pasielgusi Jamaikoje, tai kodėl čia pamiršo? Susikrimtusi Emeraldė nusivilko berniukiškus drabužius, palindo po apklotais ir priglaudė galvą, tada palaimingai užmerkusi akis ėmė mąstyti.
Na ir diena. Nelabai sėkminga. Ji nežinojo, kada dar teks bendrauti su Ešeriu Velingamu.
Artimai bendrauti.
Emeraldė prisiminė, kaip jis pirštais čiuopė jos pulsą. Kraują kaitinantis lengvas prisilietimas. Atminties ir aplinkybių išdaiga, – nusprendė. Šiaip ar taip, pastaruosius penkerius metus kas vakarą guldamasi galvodavo apie aksomines rudas akis ir griežtų bruožų veidą, išnyrantį tarsi sapne.
Tas pats sapnas.
Ta pati akimirka.
Ta pati pradžia.
Dabar žinojo, kad net nemiegodama gali prisiminti kiekvieną smulkmeną. Garsus, kvapą, saulę ir vėją, pučiantį į nugarą, perplaukus už Terkso salos esantį kanalą. Ir milžinišką burę, besiplaikstančią vėjyje.
Emeraldė smarkiai papurtė galvą ir priverstinai sutelkė dėmesį į Londono garsus, ant naktinio stalelio stovinčios lempos metamus šešėlius lubose. Ji negalvos apie Ešerį Velingamą. Negalvos. Tačiau aistra persismelkė, Emeraldė nuraudo, kai lengvas maudulys išsiskleidė pilve ir plūstelėjo žemyn.
Žemyn.
Ji mąstė apie Kingstono uosto gatvėse išsibarsčiusius viešnamius ir spėliojo. Spėliojo, ką jaustų panardindama rankas į nakties juodumo plaukus, lytėdama plonus drobinius Ešerio marškinius. Kai įsivaizdavo sausgysles ir raumenis, pulsas padažnėjo. Emeraldė paskubomis nusviedė apklotus, nes nepageidavo jokio sąlyčio su įkaitusia oda.
Tučtuojau atsimerkė. Viešpatie, ką sau galvoja? Ji pašiurpo iš baimės suvokusi tikrovę.
Ešeris Velingamas.
Jos priešas.
Jos tėvo priešas.
Persmelkė pyktis ir skausmas, Emeraldė siektelėjo chalato. Šiąnakt niekaip nepavyks užmigti. Įmetusi į židinį dar vieną pliauską, iš šalia kėdės sukrautos rietuvės knygų paėmė Žmogaus troškimų tuštybę, Juvenalio satyrą lotynų kalba.
Prisiminė, kaip Bo iš storu aksomu įrištų knygų mokė asmenuoti sudėtingus veiksmažodžius. Iš tokių ji buvo mokoma nuo pat mažumės.
Lengva šypsenėlė perkreipė Emeraldei lūpas.
Kažkada jis buvo kantrus vyras. Ir geras tėvas.
Ne angelėlis, bet vis tiek nenusipelnė Karisbruko hercogo keršto. Suplanuotos bausmės laikas atėjo, kai Mariposa po audros Meksikos įlankoje lėtai parplaukė namo. Ešeris Velingamas, išdygęs su trigubai daugiau žmonių, žaibiškai sutriuškino mažesnį laivą. Bum bum, ir stiebai dingo. Bum bum, ir brigantinos2 priekyje patrankos salvės pramušė skylę.
Istoriją jau vėliau papasakojo Azizas, į Jamaiką grįžęs Baltimorės kliperiu, kuris ištraukė juos iš jūros. Anglijos hercogas nesuteikė jos tėvui progos iššokti ir pareikalavo stoti į dvikovą priekiniame skęstančio laivo denyje.
Kova tetruko minutę. Minutės užteko persmeigti tėvui vidurius.
Emeraldė jautė, kaip akių kampučiuose tvenkiasi ašaros. Tėvas griebdavosi kalavijo, nuo kalavijo ir žuvo, tačiau kitados literatūra, klasika ir muzika jam buvo svarbesnės.
Kai motina gyveno drauge su jais! Kai šeima dar buvo pilna. Kai Sent Kleras buvo namai, o Mariposa priklausė kitam šeimininkui.
Nebėra. Seniai to nebėra.
Visa skendi ilgesio ir pažado gelmėse. Ir gaubiama apgaulingos, apgaulingos vilties.
Nuo tada teko tik grumtis.
Emeraldė atsargiai padėjo knygą į lentyną ir atsistojo trokšdama išsklaidyti skausmingus prisiminimus, apsvarstė strategiją ir sukaupė stiprybę.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно
Brigantinà – lengvas dvistiebis burinis irklinis (XVI–XVIII a.) arba burinis (XVII–IX a.) laivas su tiesiosiomis burėmis ant priekinio stiebo (fokstiebio) ir įstrižosiomis ant užpakalinio (grotstiebio).
