kiekvieną smulkmeną, kas įvyko nuo tada, kai liepė pasamdyti naują vyriausiojo finansininko padėjėją. Praėjus dviem savaitėms, Tomas Šiplis įžengė į jo kabinetą.
– Geros naujienos. Radau tris kandidatus. Visi puikiai tinka.
Tuo metu Salimas buvo įpusėjęs derybas, kurios turėjo atnešti milijardą dolerių, tad kitkam neturėjo laiko.
– Kodėl sakai man? – nutraukė jis šiurkščiai. – Pats ir išsirink.
Tomas kukliai paprieštaravo:
– Aš čia dar kojų neapšilęs. Padėjėjas irgi bus naujokas. Nebūčiau linkęs prisiimti visos atsakomybės, sere. Manau, jūs turėtumėte paskelbti galutinį sprendimą.
Salimas susiraukė, nors ir suprato, kad Tomas teisus. Jis įsteigė ir vadovavo Alhandra Investments. Pavaldiniams suteikė begalinę laisvę, bet prižiūrėjo, kaip atliekami darbai. Kitą dieną Salimas susitiko su visais trimis kandidatais. Jų gyvenimo aprašymai atrodė nepriekaištingi. Bet vieno tiesiog pribloškė. Tebuvo nedidelis trūkumas: tas kandidatas – moteris. Vyriausiojo finansininko padėjėja – moteris? Jis nebuvo prieš jas nusiteikęs, bet juk reikės susigaudyti milžiniškos korporacijos finansų džiunglėse? Vis dėlto klydo – toji moteris pasirodė išties ne pėsčia.
Greisė Hadson buvo baigusi Kornelio ir Stanfordo universitetus. Dirbo dviejose žymiausiose Volstrito įmonėse. Aiškiai reiškė mintis, puikiai išmanė savo darbą ir buvo gražiausia jo kada nors matyta moteris. Argi tai svarbu? Greisė elgėsi mandagiai ir be galo santūriai. Kaip ir Salimas. Jis vadovavosi taisykle, kad nedera painioti darbo ir malonumų, be to, ji buvo ne jo skonio. Bet tą vakarą kimus jos balsas tiesiog užbūrė, jam kilo nenumaldomas troškimas sužinoti, kaip ji atrodo palaidais plaukais, krintančiais prie širdelės formos veido, ir įspėti, ką vilki po nepriekaištingu Armani kostiumėliu… Salimas vijo šias mintis, įtikinėjo save, kad tai visai nesvarbu, ir pasamdė Greisę Hadson.
Po trijų mėnesių juodu permiegojo. Buvo penktadienio vakaras. Abu ilgai darbavosi, ir Salimas pasisiūlė pavėžėti ją namo. Greisė gyveno Soho rajone. Jis užsiminė sekmadienį esąs pakviestas į parodos atidarymą, vyksiantį jos kaimynystėje. Pasiteiravo, gal norėtų eiti kartu, nors visai neketino to siūlyti. Kol Greisė dvejojo, dar pajuokavo, kad tokie vakarai būna be galo nuobodūs, todėl jei sutiktų, jam būtų tikras išsigelbėjimas.
Ji nusijuokė ir sutiko. Salimas mandagiai atsisveikino. Sekmadienį jie taip pat buvo labai mandagūs – kol jis parvežė Greisę namo. Jųdviejų akys susitiko, ir Salimas suprato, jog stengiasi save apgauti – nuo tos akimirkos, kai ją pasamdė, nenustojo svajojęs ir jos geidęs.
Jis suėmė Greisę už pečių ir tvirtai apkabino.
– Ne, – ji dar spėjo ištarti, kol Salimas užspaudė jos lūpas savosiomis. Greisės burna alsavo karščiu. Bučiniai buvo labai aistringi. Jam pasirodė, kad iki šiol nebuvo bučiavęs nė vienos moters. Jos skonis lyg narkotiko. Vyzdžiai išsiplėtę, o akys primena bedugnę, kuriose norisi prasmegti amžiams.
– Salimai, – sušnabždėjo ji. – Salimai, mums nederėtų…
Jo rankos nuslydo po Greisės švarkeliu, pirštų galiukai audrino krūtų spenelius. Ji išleido tylią dejonę. Po minutėlės juodu audringai mylėjosi atsirėmę į sieną – griežto kirpimo sijonas buvo užtrauktas ant klubų, nėriniuotos kelnaitės sudraskytos, Salimas skverbėsi vis giliau ir giliau į ją. Laukiniai bučiniai tildė pasitenkinimo šauksmus, o jis nesiliovė judėjęs. Godžiai malšino alkį, kurį pajuto pirmąją pažinties minutę. Salimui nėmaž nerūpėjo, kad juodu vis dar buvo jos namo koridoriuje, kad galėjo kas nors pamatyti ar kad taip nederėjo elgtis. Viskas išnyko, teliko nevaldoma lyg uraganas aistra.
Kai abu jau galėjo kvėpuoti, Greisė įkišo raktą į buto spyną, ir Salimas ant rankų įnešė ją vidun – tiesiai į miegamąjį. Čia jie mylėjosi nesuskaičiuojamą galybę kartų. Tris mėnesius. Apskritai juodu mylėdavosi visur – jo lovoje, jos lovoje, ant užpakalinės limuzino sėdynės, nedidelėje Naujosios Anglijos smuklėje, o kartą biure – jo biure. Greisė jį tiesiog užkerėjo, skandino vis gilesniuose geismo vandenyse ir atėmė sveiką protą.
Romanas truko tris mėnesius, o tada ji dingo. Kartu su ja – dešimt milijonų ir užgimusios viltys. Krištolinė taurė Salimo rankoje sudrebėjo. Gintaro spalvos skystis išsiliejo, ant grindų pažiro šukės. Delnu nuvinguriavo purpurinis kraujo upelis. Salimas iš vidinės švarko kišenės išsitraukė sniego baltumo nosinę ir apsuko ja ranką.
– Velniai rautų, – suurzgė.
Iš pradžių pyktį jis išliejo Šipliui. Nejaugi šis negalėjo atidžiai perskaityti Greisės gyvenimo aprašymo? Žinoma, Šiplis skaitė. Salimas suprato, kad be reikalo ant jo siunta. Reikėjo niršti tik ant savęs, kad pakliuvo į spąstus. Pasidavė moters vilionėms, saldžiam melui, pragaištingam grožiui…
Kurių galų vėl viską prisimena? Tiek sykių apie tai galvojo, liudijo FTB agentams, privačiam sekliui. Patyrė svilinantį gėdos jausmą, kai jie nuleidę akis klausdavo apie intymų ryšį. Taip, juodu buvo meilužiai. Taip, ji galėjo prisėsti prie jo darbo stalo, vartyti dokumentus, naršyti kompiuteriu…
Niekam nepavyko rasti nei jos, nei pinigų. O šį rytą paskambino privatus seklys.
– Jūsų didenybe, mes nustatėme, kur yra panelė Hadson.
Salimas giliai įkvėpė ir susitarė dėl susitikimo. Čia, jo namuose. Darbe niekas nekalbėjo apie tai, kas nutiko (jo darbuotojai ne kvailiai). Tebūnie jis prakeiktas, jei imtų aptarinėti šiuos reikalus darbe.
Netikėtas judesys atkreipė Salimo dėmesį. Vanagas pakilo į orą: vienas galingas sparnų mostas – ir jis jau sklendė virš Penktosios aveniu. Dar vienas – ir dingo tamsoje virš parko.
Nedrąsiai subirzgė vidaus telefonas. Salimas pažvelgė į laikrodį. Detektyvas anksti pasirodė. Ką gi, kuo greičiau pradės, tuo greičiau gaus laukiamos informacijos.
– Klausau? – atsiliepė pakėlęs ragelį.
– Sere, pas jus atėjo ponas Džonas Tagertas.
– Palydėkite jį į viršų.
Salimas įžengė į marmuru išklotą prieškambarį, sukryžiavo rankas ir ėmė laukti. Po akimirkos tyliai atsivėrė privataus lifto durys ir pasirodė Tagertas. Rankose laikė aplanką iš plonos juodos odos.
– Jūsų didenybe.
– Pone Tagertai.
Vyrai paspaudė vienas kitam ranką. Salimas parodė, kad seklys eitų paskui jį į svetainę. Tagerto žvilgsnis sustingo ties išlietu gėrimu, taurės šukėmis ir aprišta Salimo ranka.
– Tiesiog nelaimingas atsitikimas, – paaiškino šeichas. – Nėra dėl ko jaudintis. Ar norėtumėte nusivilkti paltą?
Tagertas tylomis atsegė aplanką, išėmė pluoštą dokumentų ir ištiesė Salimui. Viršuje buvo nuotrauka. Šeichas pajuto, kaip po kojomis ėmė siūbuoti žemė.
– Greisė Hadson, – prabilo Tagertas.
Salimas linktelėjo. Tarsi būtų reikėję
