sere. Dirba privačiame banke vyriausiąja auditore.
Žingsnis atgal, juk pirmiau buvo vyriausiojo finansininko padėjėja. Ką gi, ji nebūtų įstengusi pateikti rekomendacinio laiško. Salimas susiraukė – jai nelabai tokio ir reikėjo. Pasiglemžė dešimt milijonų ir dabar dirba auditore?
– Hanter – jos motinos mergautinė pavardė. O darbas paprastas, niekas neatkreips dėmesio. Gudrūs vagys taip elgiasi. Po metų ar dvejų ji išsikraustys į Braziliją arba Karibų salas ir ims leisti pinigėlius.
Salimas dar sykį linktelėjo – taip, Greisė gudri, bet ne itin.
– Kodėl vietos policija jos nerado?
Seklys gūžtelėjo:
– Nes turi aibę skubių bylų.
Salimas dar sykį dirstelėjo į nuotrauką. Nežinia kodėl, bet jis tikėjosi pamatyti Greisę kitokią. Ji tebebuvo aukšta, liekna, nei rudomis, nei žaliomis akimis. Įspūdinga ševeliūra kaip visada sukelta ir susegta viršugalvyje. Salimas dar atminė juos – šilkinius, švelnius, lengvai slystančius tarp pirštų. Nepamiršo, kaip jie svajomis ėjo per nugarą, mylavo jai pečius ir saldžius rausvus spenelius.
– Ar ji turi meilužį?
Jo balsas gergždė. Salimas pats nustebo uždavęs šį klausimą. Atsakymas nieko nekeičia, bet jam buvo baisiai smalsu. Žinojo, kad ji ugninga ir tikrai ilgai neištvers be vyro.
– Nepatikrinau, – nedrąsiai šyptelėjo Tagertas. – Regis, viršininkas ne juokais ja susidomėjęs.
Šeichui lyg kūju kas trenkė į paširdžius.
– Ką turite galvoje?
Seklys gūžtelėjo pečiais:
– Vakarais vis užsuka pas ją. Paėmė drauge į konferenciją Balio saloje. Juodu bus ten savaitę, – Tagerto veidu vėl nuslydo šypsenėlė. – Jūsų šviesybe, juk žinote, kaip būna. Daili moteris, vyrų dėmesys…
Taip, jis tikrai žinojo. Dabar jau neabejojo, kodėl ji įsidarbino San Fransisko banke.
– Negalėčiau jo kaltinti, jei klaustumėte mano nuo…
– Tagertai, moku jums ne už nuomonę.
Seklys sunkiai nurijo seiles.
– Žinoma, sere. Nenorėjau… – jis atsikrenkštė, pravalytų gerklę. – Tarp šių dokumentų rasite viską. Damos adresą, darbovietę, net viešbučio Balio saloje adresą, kur juodu su viršininku… kur vyksta konferencija.
Salimas staigiai linktelėjo. Nevalia kaltinti pasiuntinio dėl atneštos žinios. Tagertas įžvelgė tiesą tuomet, kai jis pats buvo aklas. Salimas švelniai uždėjo ranką jam ant peties ir palydėjo iki lifto.
– Jūs labai padėjote.
– Šeiche Salimai, ar pranešti valdžiai?
– Nuo šiol viskuo pasirūpinsiu pats.
Tagertas linktelėjo.
– Jei ketinate ten vykti, galiu pasidomėti, kokių yra susitarimų su Balio sala dėl nusikaltėlių perdavimo.
Išties perspektyvus jaunuolis.
– Tiesiog atsiųskite sąskaitą. Dar kartą dėkoju už viską, ką padarėte.
Tagertas įžengė į liftą. Salimas luktelėjo, kol užsivėrė durys, tada iš lėto perėjo svetainę ir sustojo prie lango. Kam jam pačiam vaikytis Greisę? Kadangi turi ryšių Valstybės departamente, ją be vargo sugrąžintų, o tada jau jis imtųsi reikalo.
Salimas pastebėjo judesį – vanagas skrodė dangų, ištiesęs nagus į pilką šešėlį ant šaligatvio. Auka suspurdėjo jam kylant aukštyn. Tuo metu, kai paukštis nusileido ant turėklų, grobis nebejudėjo. Vanagas apsidairė, tada ėmėsi sąžiningai pelnyto laimikio. Jis padarė tai, kam buvo gimęs. Salimui užgulė krūtinę. Jis pasielgs taip pat.
Šeichas išsiėmė mobilųjį ir paspaudė greitojo rinkimo mygtuką. Pilotas atsiliepė po pirmo skambučio.
– Sere?
– Ar greitai galėtum parengti lėktuvą skristi į Balį?
– Balį? – perklausė pilotas, lyg šeichas būtų kalbėjęs apie skrydį į Vermontą. – Žinoma, jūsų aukštybe. Tereikia patikrinti, kur galėsime pasipildyti kuro, ir sudaryti skrydžio planą.
– Tada pradėk, – paliepė Salimas, užvertė telefoną ir, darsyk metęs žvilgsnį į vanagą, išskubėjo iš kambario.
ANTRAS SKYRIUS
Greisė Hadson didžiavosi savimi, kad yra tikra keliauninkė. Studijavo universitetuose, kurie siūlė mokymosi užsienyje programų, ir ji niekada neatsisakė dalyvauti. Žinoma, tik prašė stipendijos, nes dirbti tokiose vietelėse kaip Mėsainių rojus, kad sumokėtum už studijas, sudėtinga. Greisė buvo pažangi studentė – nereikia kuklintis. Teturėdama dvidešimt dvejus metus, ji buvo šešis mėnesius studijavusi Londone, dar šešis – Paryžiuje. Tada įsidarbino vienoje tarpininkų įmonėje Niujorke, padirbo kelerius metus, paskui perėjo į kitą. Abi siuntė ją į užsienio komandiruotes – Londoną, Paryžių, Briuselį, Dubliną, Maskvą. Jos tai negąsdino. Bet Balis yra kitame pasaulio pusrutulyje, ten nuostabūs paplūdimiai, žaižaruojanti jūra ir skaisti saulė. Pirmą kartą išgirdusi pasiūlymą keliauti į šią salą Greisė sutriko. Juk darbe ji naujokė. Nejau Džeimas Liptonas ketvirtasis (toks visas jos viršininko vardas) suteiks tokią galimybę? Greisė dar sykį pažvelgė į lankstinuką, kurį jis padėjo ant stalo. Septintoji kasmetė PIETRAM-PBA konferencija. Lankstinuke buvo renginio programa ir pranešėjų pavardės.
– Neabejoju, kad žinote, kas yra PIETRAM-PBA, panele Hanter, – įprastu šaltu tonu pasakė Liptonas.
Panelė Hanter – šis vardas ją vis dar stebino. Greisė pasirinko mamos mergautinę pavardę po… po Niujorko. Ji buvo labai panaši į tikrąją, tad nusprendė kurį laiką pasinaudoti. Ne dėl to, kad labai nerimavo, jog ją suras…
– Panele Hanter, ar iššifruoti pavadinimą?
Greisė papurtė galvą:
– Ne, pone Liptonai. PIETRAM-PBA – tai Pietų Ramiojo vandenyno privačios bankininkystės asociacijos trumpinys.
– Daug ko galėtumėte išmokti šioje konferencijoje, panele Hanter. Ar norėtumėte?
– Taip, sere, norėčiau.
Liptonas linktelėjo.
– Turbūt svarstote, kodėl nusprendžiau siųsti jus?
Ką galima atsakyti į tokį klausimą? Nieko. Tad Liptonas atsakė pats.
– Esu patenkintas jūsų darbu, panele Hanter. Be to, manau, kad vyriausiasis finansininkas netrukus išeis iš darbo. Galėtumėte jį pakeisti. Konferencijoje daug ko išmoktumėte ir užmegztumėte ryšių.
Neseniai
