Ir jūs asmeniškai skyrėte tą paskutinę užduotį.
– Kur nugirdote šį gandą?
– Turiu pažįstamų „Air America". Seni tėvo bičiuliai. Pavadinčiau juos patikimu šaltiniu.
Iš pradžių Kistneris nieko neatsakė. Stebėjo Vilę atidžiai tarsi mūšio planą.
– Gal ir daviau tokį įsakymą, – prisipažino jis.
– Norite pasakyti, jog nebepamenate?
– Noriu pasakyti, kad neturiu teisės to aptarinėti. Tai įslaptinta informacija. Nutikimas Laose – itin jautri tema.
– Mes ir neaptarinėjame karinių paslapčių. Karas baigėsi prieš penkiolika metų!
Kistneris užtilo, priblokštas Vilės smarkumo. Juolab kad moteris buvo labai smulki. Akivaizdu, jog Vilė Meitlend, kurios ūgis basomis siekė penkias pėdas ir du colius, galėjo būti ne menkesnė peštukė nei šešių pėdų ūgio jūrų pėstininkas, ir ji kovos nebijojo. Nuo to akimirksnio, kai Vilė įžengė į jo verandą, atlošusi pečius ir užsispyrusiai iškėlusi smakrą, generolas suvokė: šios moters nepavyks nepaisyti. Ji priminė jam seną Eizenhauerio pokštą: „Svarbu ne šuns dydis peštynėse, o kovinė dvasia." Trys karai Japonijoje, Korėjoje ir Name išmokė Kistnerį niekuomet nenuvertinti priešininko.
Tad jis tikrai neketino nuvertinti Laukinio Bilo Meitlendo dukters.
Generolas pažvelgė per verandą į spindinčius žalius kalnus. Geležiniame narvelyje tupinti papūga rėksmingai sučirškė.
Galiausiai Kistneris tarė:
– 5078 reiso lėktuvas pakilo iš Vientiano su trijų žmonių komanda – jūsų tėvu, krovinių metiku ir antruoju pilotu. Jie pateko į Šiaurės Vietnamo teritoriją, kur, kaip spėjame, lėktuvas buvo pašautas priešų. Išsigelbėti pavyko tik krovinių metikui Luisui Valdesui, kurį iškart paėmė į nelaisvę vietnamiečiai. Jūsų tėvo taip ir nerado.
– Tai nereiškia, kad jis žuvo. Juk Valdesas išgyveno…
– Nepavadinčiau to žmogaus likimo „išgyvenimu".
Abu trumpai patylėjo, pagerbdami vyrą, kuris penkerius metus ištvėrė karo belaisvių stovykloje, o grįžęs į civilizaciją palūžo. Luisas Valdesas parvyko namo šeštadienį ir tą patį sekmadienį nusišovė.
– Kai ko nepaminėjote, generole, – tarstelėjo Vilė. – Girdėjau, dar buvo keleivis…
– Ak. Taip, – net nekrūptelėjęs atsakė Kistneris. – Pamiršau.
– Kas jis buvo?
Kistneris gūžtelėjo pečiais.
– Laosietis. Jo vardas nesvarbus.
– Ar jis dirbo Slaptajai tarnybai?
– Ši informacija, panele Meitlend, įslaptinta. – Generolas nusisuko, leisdamas suprasti, kad klau sinėdama apie laosietį Vilė peržengė ribą. – Kai lėktuvas nukrito, – pratęsė jis, – pradėjome paiešką. Tačiau mus nuožmiai apšaudė nuo žemės. Buvo akivaizdu – jei kas ir išgyveno, pateko į priešų rankas.
– Taigi palikote juos.
– Kam be tikslo aukoti gyvybes, panele Meitlend. Štai kuo būtų virtusi gelbėjimo operacija – beprasmiškai prarastomis gyvybėmis. Gyvų vyrų siuntimu gelbėti mirusiųjų.
Taip, Vilė suprato jį. Kistneris – karo taktikas, nepasiduodantis sentimentams. Net ir dabar sėdėjo tiesiai it mietą prarijęs ir ramiai stebėjo žaliuojančias kalvas aplink savo vilą, tarsi nuolat tikėdamasis pamatyti kokį priešą.
– Taip ir nenustatėme, kur nukrito lėktuvas, – pratęsė generolas. – Tačiau tose džiunglėse bet kas galėtų pranykti. Slėnius dengia migla, medžiai tankiai suaugę, žemės dažnai nė spindulėlis nepasiekia. Tačiau gana greitai jūs ir pati tuo įsitikinsite. Kada išvykstate į Saigoną?
– Rytojaus rytą.
– Vietnamiečiai sutiko aptarti šį reikalą?
– Aš neužsiminiau apie tikrąją atvykimo priežastį – bijojau negauti vizos.
– Protingas sprendimas. Prieštaravimais vietiniai nesižavi. Ką gi vis dėlto jiems pasakėte?
– Kad esu paprasta turistė. – Vilė papurtė galvą ir susijuokė. – Išsirengiau į prabangią individualią kelionę, aplankysiu šešis miestus per porą savaičių.
– Štai taip ir dera elgtis Azijoje. Nekelti ginčytinų klausimų, o juos apeiti. – Dirstelėjęs į laikrodį Kistneris leido suprasti, kad pokalbis baigtas. Abu atsistojo. Spausdama generolui ranką Vilė pajuto, kaip šis paskutinį kartą vertinamai ją nužvelgė. Rankos paspaudimas buvo skubus ir dalykiškas – to ji ir tikėjosi iš seno kariškio.
– Sėkmės, panele Meitlend, – linktelėdamas tarė generolas. – Tikiuosi, rasite, ko ieškote.
Nusigręžęs Kistneris pažvelgė į kalnus. Tada Vilė pirmąsyk pastebėjo prakaito lašelius, tarsi deimantus blizgančius ant jo kaktos.
Generolas Kistneris stebėjo, kaip lydima tarno moteris grįžta prie namo. Jautėsi nesmagiai. Pernelyg aiškiai prisiminė Laukinį Bilą Meitlendą, o duktė buvo labai į jį panaši. Kils rūpesčių. Priėjęs prie kavos staliuko paskambino sidabriniu varpeliu. Skambesys perskrodė erdvią verandą, ir po kelių akimirkų pasirodė Kistnerio sekretorius.
– Ar atvyko ponas Barnardas? – paklausė Kistneris.
– Laukia jau pusvalandį, – atsakė sekretorius.
– O panelės Meitlend vairuotojas?
– Išsiunčiau jį, kaip ir liepėte.
– Puiku, – linktelėjo Kistneris, – puiku.
– Ar palydėti poną Barnardą pas jus?
– Ne. Pranešk, kad atšaukiu visus susitikimus. Rytoj taip pat.
Sekretorius susiraukė.
– Jį tai suerzins.
– Taip, tikiu, – atrėžė Kistneris ir nusisukęs patraukė į kabinetą. – Bet tai jau jo rūpestis.
Tailandietis tarnas su krakmolytu baltu švarku palydėjo Vilę aidinčiu, katedrą primenančiu prieškambariu į priimamąjį. Stabtelėjęs jis mandagiai pasidomėjo:
– Norėtumėte, kad iškviesčiau taksi?
– Ne, dėkui. Mano vairuotojas parveš mane namo.
Tarnas atrodė sutrikęs.
– Juk jūsų vairuotojas prieš kurį laiką išvyko.
– Tai neįmanoma! – pasipiktinusi
