nubarstytas žvyru takelis sukosi nuo pievelės per medžių šešėlių temdomą sodą su gėlėmis ir akmeniniais suoliukais. Tolumoje mėlynavo virš Bankoko tvyranti pasakiška migla.
Staiga Vilė išgirdo kostelint vyriškį. Apsisukusi pastebėjo tolimesniame priimamojo kampe stoviniuojantį vyrą. Šis kilstelėjo galvą, taip atsainiai pasisveikindamas. Vilei krito į akis kreiva jo šypsena ir neklusni rudų plaukų garbana, krintanti ant įdegusios kaktos. Vyras vėl nusisuko ir įsmeigė žvilgsnį į senovinius sienų apmušalus.
Keista. Nepanašu, kad tokį vyruką galėtų dominti kandžių sukapoti siuviniai. Ant žalsvai rusvų marškinių nugaros juodavo prakaito dėmė, rankovės buvo nerūpestingai atraitotos iki alkūnių. Kelnės atrodė taip, lyg būtų su jomis miegojęs visą savaitę. Šalia ant grindų stovėjo portfelis su JAV kariuomenės ID laboratorijos ženkleliu, tačiau vyras Vilei neatrodė panašus į kariškį. Jo laikysenoje nebuvo nė lašo disciplinos. Regis, jam labiau tiko veltėdžiauti bare, o ne lūkuriuoti marmuru grįstame generolo Kistnerio priimamajame.
– Panele Meitlend?
Sugrįžęs tarnas apgailestaudamas papurtė galvą.
– Turbūt įvyko nesusipratimas. Sodininkas teigia, kad jūsų vairuotojas grįžo į miestą.
– Ak, ne! – sutrikusi Vilė vėl pažiūrėjo pro langą. – Kaip man grįžti į Bankoką?
– Galbūt jus parvežtų generolo Kistnerio vairuotojas? Šiuo metu jis išvažiavo su užsakymu, tačiau greitai turėtų grįžti. Jei norite, galite kol kas pasivaikščioti sode.
– Gerai. Taip, manau, būtų neblogai.
Išdidžiai šypsodamasis tarnas atvėrė duris.
– Sodas labai žymus. Generolas Kistneris yra išauginęs garsią orchidėjų kolekciją. Rasite jas takelio gale, netoli karpių tvenkinio.
Išėjusi į garuojančią vėlyvos popietės kaitrą, Vilė ėmė žingsniuoti žvyro takeliu. Aplink buvo visiškai tyku, tik tolumoje ciksėjo sodininko žirklės. Ji pasuko link medžių guoto. Tačiau pusiau perėjusi pievą staiga sustojo ir grįžtelėjo į namą. Iš pradžių tematė nuo marmurinio fasado atsispindinčią saulę. Tada nukreipė žvilgsnį į paradines duris ir viename iš langų išvydo vyro siluetą. Gal tarnas?
Nusigręžusi Vilė nuėjo toliau. Tačiau kas žingsnį nemaloniai jautė – kažkas ją stebi.
Gajus Barnardas stovėjo prie įstiklintų durų ir stebėjo moterį, per pievą einančią link sodo. Žavėjosi saulės spindulių žaismu trumpai kirptuose medaus geltonumo plaukuose. Gajui taip pat patiko jos judesiai, smarki, spyruokliuojanti eisena. Žvilgsnis priekabiai nuslinko žemyn, per berankovę palaidinę ir, deja, padoraus ilgio sijoną, ir įvertino esminius dalykus. Lieknas liemuo. Patrauklios šlaunys. Dailios blauzdos. Gražios kulkšnys. Žavios…
Jis prisivertė nutraukti trikdančią minčių tėkmę. Dabar nedera blaškytis. Vis dėlto nesusilaikė dar kartą vertinamai nenužvelgęs mažytės figūrėlės. Gerai, mergina kiek liesoka, tačiau kojos išties puikios. Neabejotinai puikios kojos.
Marmuro grindimis nuaidėjo žingsniai. Atsisukęs Gajus pamatė Kistnerio sekretorių, nesišypsantį, švariai nusiskutusį tailandietį.
– Pone Barnardai, – kreipėsi sekretorius, – atsiprašome dėl sugaišto laiko, bet iškilo neatidėliotinas reikalas.
– Ar dabar jis su manimi susitiks?
Sekretorius nesmagiai mindžikavo.
– Deja…
– Laukiu nuo trečios valandos.
– Suprantu, bet atsirado kliūčių. Regis, generolas Kistneris negalės su jumis susitikti, kaip buvo planuota.
– Gal galiu priminti, kad ne aš prašiau susitikti. Pasiūlė generolas Kistneris.
– Taip, bet…
– Paskyriau jam laiką, nors mano dienotvarkė įtempta… – Gajus leido sau sutirštinti spalvas. – Atvykau tokį kelią ir…
– Suprantu, bet…
– Bent pasakykite, kodėl jis reikalavo susitikti.
– Teks pačiam jo paklausti.
Iki šiol slopinęs susierzinimą Gajus staiga išsitempė. Nors nebuvo ypač aukštas, visa galva pranoko sekretorių.
– Ar generolas paprastai taip derina reikalus?
Sekretorius vos gūžtelėjo.
– Atleiskite, pone Barnardai. Planai pasikeitė visai netikėtai. – Jo žvilgsnis trumpam nuslydo šalin ir įsmigo į kažką už stiklinių durų.
Gajus pasekė vyriškio žvilgsnį. Pro stiklą pamatė, į ką stebeilijasi sekretorius: į moterį medaus spalvos plaukais.
Sekretorius neramiai sukrutėjo rodydamas, kad jo laukia kiti darbai.
– Užtikrinu jus, pone Barnardai: jei paskambinsite po kelių dienų, sutarsime dėl kito susitikimo.
Gajus pasičiupo portfelį ir pasuko link durų.
– Po kelių dienų aš jau būsiu Saigone, – atkirto jis.
„Iššvaisčiau visą popietę", – pasipiktinęs pagalvojo Gajus, leisdamasis laiptais. Įžengęs į tuščią įvažiuojamąjį keliuką jis prapliupo keiksmais. Jo automobilis stovėjo už šimto jardų, ugniamedžio paunksnėje. Vairuotojo niekur nebuvo matyti. Pažinodamas Puapongą, Gajus spėjo, kad tas turbūt flirtuoja su sodininko dukra.
Pavargęs Gajus nupėdino link automobilio. Saulė kaitino kaip kepimo grotelės, nuo žvyrkelio kilo karščio bangos. Pusiaukelėje iki automobilio Gajus pažvelgė į sodą ir pastebėjo šviesiaplaukę, sėdinčią ant akmeninio suoliuko. Atrodė prislėgta. Nieko keisto – laukė ilga kelionė namo, ir vienas Dievas težino, kada jai pasiseks grįžti.
„Et, velniop", – pamanė Gajus, pasukdamas moters pusėn. Jam praverstų draugija.
Mergina atrodė giliai susimąsčiusi – net nepakėlė akių, kol jis nesustojo tiesiai priešais ją.
– Sveikutė, – tarstelėjo Gajus.
Vilė pašnairavo į jį.
– Labas, – pasisveikino neutraliai: nei draugiškai, nei priešiškai.
– Nugirdau, kad jus reikėtų pamėtėti iki miesto?
– Ačiū, aš jau susitariau.
– Gali tekti ilgai laukti, o aš vis tiek ten važiuoju.
Mergina nieko neatsakė, tad Gajus pridūrė:
– Tikrai, man visai nesunku.
Ji vėl nudelbė jį tiriančiu žvilgsniu. Tos atviros, nemirksinčios sidabriškai pilkšvos akys, regis, skverbėsi į pačią
