prie jo stalo ir ranka užsidengė burną. Jis net negirdėjo moters įeinant – vien tai jau rodė, koks išsiblaškęs jis buvo pastarąsias kelias savaites. Keilebas Luisas, savo buvusioje darbovietėje buvęs itin smulkmeniškas ir pastabus, dabar aiškiai buvo beprarandąs savitvardą. – Ar tai?..
– Gal, – tarė Keilebas. – Jis puikiai atitinka nutekėjusį aprašymą.
– Ar galiu paliesti?
– Marta, tai batelis, ne Žydrosios vilties deimantas.
Marta metė į jį žvilgsnį, sakantį Nieko tu nesupranti.
– Tai ne tik batelis, Keilebai, tai… seksas aukšta pakulne.
Keilebas sukikeno. Jis nesitikėjo, kad jo smarkioji šešiasdešimtmetė asistentė pasakytų ką nors panašaus.
– Moterys ir batai. Kai mokslininkai atras vaistus nuo vėžio ir supras, kaip buvo pastatytas Stonhendžas, esu tikras, jie ims darbuotis prie šios paslapties.
– Iš kur tu jį gavai?
– Kažkas jį pametė.
– Ką turi omenyje? Kažkas jį pametė? Kas taip pasielgtų? – Marta prisimerkė. – Juk tu neįsibrovei į Frederiko K fabriką ir nepavogei jo, tiesa?
Jis nusijuokė.
– Ne, dar nesu toks beviltiškas.
Dar. Bet ar ilgam? LL Dizaine dirbo keturi šimtai žmonių. Keturi šimtai žmonių, kurie juo tikėjo, kuriems reikėjo mokėti paskolas bankui, kurių vaikus reikėjo leisti į koledžus, kuriems reikėjo valgyti. Tai nebuvo tik Lenoros Luis palikimo griūtis, ir tai graužė jį naktimis…
Tai mintis apie visus tuos žmones, stovinčius eilėje prie bedarbio pašalpos. Dėl jo kaltės.
Tūkstantąjį kartą Keilebas svarstė, kokia beprotybė pastūmėjo jį galvoti, kad jam pavyks suvaldyti tokią įmonę. Po velnių, jam vos sekėsi suvaldyti savo paties gyvenimą. Jis padarė tiek klaidų, kad jos laisvai užpildytų kruizinį laivą. Galbūt, jei jis turėtų…
Ne, jis negalvos apie tai. Tai praeitis – praeitis, kuri jį vis dar nepaliaujamai graužė.
Marta ištiesė ranką ir paėmė glotnų tamsiai raudoną batelį. Suspaudė delne, švelniai kaip vos gimusį kačiuką, ir, jis galėjo prisiekti, kone įkvėpė odos kvapo.
– Jis toks gražus. Nenusakomai… – Ji atsiduso, atsuko dešiniąją jo pusę ir parodė vos matomą įbrėžimą. – O Dieve. Kas čia nutiko?
– Nesėkmingas susitikimas su asfaltu. – Ko gero, įbrėžimą galima užlyginti, bet, šiaip ar taip, Keilebui tai nerūpėjo. Jis nefotografuos batelio, neparduos ir neavės jo. Tiesiog panaudos savo asmeniniams tikslams.
Tokia mintis jam į galvą šovė beveik tą pačią akimirką, kai ryte pakėlė šį aukštakulnį. Jis taip skubėjo į vietą, kur vyks Mados savaitė, kad vos pastebėjo išmestą aukštakulnį. Bet raudonos spalvos blyksnis patraukė žvilgsnį, ir jis sustojo, gal iš smalsumo, gal ir dėl kažkokio keisto šeštojo pojūčio, pakuždėjusio, kad vienišas batelis nėra šiaip sau batas, o kažkas svarbesnio.
Labai svarbaus.
Dar prieš jį pakeldamas, Keilebas atpažino padą juodais dryžiais, puošusį kiekvieną Frederiko K batelį. Tada pastebėjo į odą įsiūtą dizainerio autografą. F, tada keverzonė, tada K. Raštas kaip tikro gydytojo.
Prieš pagalvodamas, ką daro, Keilebas įsikišo batelį į švarko kišenę, sustabdė taksi ir išvažiavo į susitikimą. Be abejo, kažkas batelio pasigedo…
Bet Keilebas tikrai nepraleis galimybės susilyginti su rykliu, grasinančiu LL Dizainui iš konkurencingo mados vandenyno gelmių. Žmonės tikėjo, kad jis nenuskandins šio laivo ir, Dievas mato, jam tai pavyks.
Taip, bet kaip? – paklausė plonas vidinis balselis. Jis negalėjo nuvilti savo darbuotojų. Bet labiausiai jis negalėjo nuvilti motinos. Ji gal ir nežinojo, kas vyksta su jos įmone, bet Keilebas laikėsi minties, kad galbūt vieną dieną ji sugrįš, ir, jei taip atsitiktų, norės pamatyti, kaip gerai jam sekėsi tęsti jos darbą.
– Tai… dabar, kai turite tariamą Frederiko K batelį, – tarė Marta, – ką su juo darysite? – Ji prispaudė jį prie krūtinės lyg didžiausią brangenybę.
Keilebas pasilenkė į priekį, griebė batelį iš Martos rankos ir pastatė jį atgal ant lentynos.
– Pasilaikysiu jį. Ir į prekybą išleisiu dar geresnį modelį. Jau metų metus kalbėjomės apie batų linijos kūrimą ir visi buvome nusiteikę tai padaryti, kai žemė ėmė slysti iš po kojų. Manau, dabar tam pats laikas. Tai tiesiog įkrito man į rankas – tiesiogine to žodžio prasme – ir būtų beprotiška tuo nepasinaudoti.
– Pagaliau padarysite tai? – Marta pritariamai nusišypsojo. – Po velnių, pats laikas.
Jis sukikeno.
– Taip. Greičiausiai taip ir yra.
– Ir, jei tai ką nors reiškia, jūsų mama jumis didžiuotųsi.
Šie žodžiai nukrėtė Keilebą kaip elektra. Didžiuotųsi. Ar tikrai?
Jo žvilgsnis nusileido ant motinos paveikslo, pakabinto ant tolimosios sienos. Ten buvo atvaizdas jaunesnės Lenoros, ne tos moteris, kurią jis pažinojo dabar. Neblėstanti šypsena ir šviesių plaukų kupeta viršugalvyje, – taip ji šukuodavosi kone kasdien, dažniausiai iš plaukų styrodavo dar ir pieštukas. Atrodė, kad ji žiūri į jį iš padilbų ir kantriai laukia, kol jis padarys stebuklą.
Pasielgs teisingai.
Keilebas užsimerkė, nedrįsdamas daugiau nė sekundės į ją žiūrėti. Pasielgti teisingai. Ar jis iš viso žinojo, ką tai reiškia?
– Didžiuotųsi? – paklausė jis, nusisukdamas nuo motinos paveikslo. – Dėl to, ką padariau jos įmonei? Dėl to, kad kone sugrioviau jos viso gyvenimo darbą per kiek daugiau nei metus?
Marta pasilenkė prie jo nutaisiusi griežtą veido išraišką.
– Užėmęs šios įmonės vairą, užsėdai ant laukinio dramblio nugaros. Žinau, kad buvo sudėtinga, bet tau sekasi geriau, nei manai. O dabar… – Ji prispaudė ranką prie krūtinės ir vėl nusišypsojo, – tu rizikuoji. Šoki į nežinomybę. Kaip tik taip elgdavosi Lenora.
Jis negalvojo apie batelių liniją kaip apie motinos verslo sprendimų kartojimą. Jei taip ir buvo, galbūt tai jo bilietas į sėkmę.
– Ką naudosi dizainui? – paklausė Marta.
Jis žaidė su batelio pakulne. Tai buvo tikras meno kūrinys, glotnių linijų, su gilai V raide prie pirštų ir aukso spalvos T formos dirželiais.
– Maniau, leisiu pamėginti Keniui…
– Neleisk. Jis neišmano apie batus. Aš žinau, esu mergina. – Marta nusišypsojo. – Sena
