pats, ir susitvarkyti geriau, nei tvarkėsi pastaraisiais metais.
– Galbūt teks ką nors nusisamdyti, – tarė jis nežinodamas, ar išgalėtų tai padaryti. Jis atsistojo, paėmė batelį ir savo išmanųjį telefoną. – Šiaip ar taip, ką nors sugalvosiu. – Jis juto sunkų kiekvieno priimamo sprendimo svorį. Ar šis batelis – ir įmonės žengimas į avalynės pasaulį – stebuklas, kurio jam taip reikėjo? Gal. Nors abejojantis balselis kuždėjo, kad, jei jis neišspręs dabartinės kolekcijos problemų, avalynės linija LL Dizaino irgi neprikels. – Užsuksiu į Protingą madą ir pažiūrėsiu, ar pavyks išgauti ką nors apie Frederiko K kolekciją.
Ir galbūt išsiaiškinti, kodėl tas batelis mėtėsi ant žemės. Labai mažai žmonių galėjo turėti priėjimą prie šio aksesuaro. Žurnalas, metų metus buvęs Frederiko K mėgstamiausias, buvo pačiame jo įsivaizduojamo sąrašo viršuje. Kas nors ten tikrai turėjo šį tą žinoti apie batelį, ir galbūt net apie tai, ką apskritai naujajai kolekcijai buvo paruošęs dizaineris.
– Eini pats? – paklausė Marta.
Keilebas linktelėjo galva.
– Bet tu juk nekenti žiniasklaidos. Ypač to žurnalo.
Keilebo galvoje vėl ėmė suktis antraštės. Klaustukai, didžiulės juodos raidės, besistengiančios pabrėžti staigų jo motinos pasitraukimą, paskui mirgančios kaip plėšrūnės, kad išnarstytų kiekvieną klaidą, kurią nuo tada padarė įmonė. Ne tik įmonė, bet ir jis pats. Jis tapo žurnalo Užkulisiai paskalų skilties, geltonosios Protingos mados sesers, bokso kriauše. Kiekvienas jo žingsnis buvo spalvingai įamžinamas. Taip, Keilebas nekentė žiniasklaidos, o labiausiai Užkulisių. Žurnalas buvo ne kas kita, kaip šiukšlė su reklamomis.
Bėda ta, kad jis ir tas žurnalpalaikis buvo didžiausio tiražo šiukšlės su reklamomis visoje industrijoje.
Taigi, Keilebas žiniasklaida nepasitikėjo. Labai anksti suprato, kad žmonės, kurie ten dirbo, troško tik vieno – antraščių, ir visiškai nesvarbu asmeniškumai.
– Anksčiau nebuvai pats draugiškiausias žurnalistams. – Marta vyptelėjo. – Jie vis dar kalba apie tą įvykį Milane.
Ir vis dar verčia jį už tai mokėti, leisdami vieną paskalų kupiną istoriją po kitos. Žurnalistai sufokusavo savo lazerines akis į jo meilės reikalus – tiksliau, į tai, ko jie prisigalvojo apie jo meilės reikalus, – o ne į įmonę. Tai buvo labai bloga reklama. Tokia, kurios Keilebas negalėjo sau leisti, atsižvelgiant į pastaruoju metu klibančius LL Dizaino reikalus.
Jei jis būtų protingas, kiekvieną vakarą sėdėtų namie. Tai reiškia, leistų tylai jį pasiekti, leisti mintims keliauti keliais, kurių jis naktinių klubų šviesose ir triukšme norėjo išvengti.
Geltonajai spaudai bent jau nepavyko iškasti vienintelės tiesos, kuri įkaltų paskutinį vinį į jo reputacijos karstą. Kol kas žurnalistai susitelkė į jo naktinį gyvenimą, o ne į tai, kur jis leido kiekvieną antradienio, ketvirtadienio ir šeštadienio popietę. Keilebas labai stengėsi apsaugoti motinos privatumą. Užmiestinė reabilitacijos klinika. Gerai apmokama, paslaugi slaugos komanda. Ir nuolatinis visų, pažįstančių Lenorą, susilaikymas nuo komentarų.
– Galbūt jei su tais žurnalistais elgtumeis maloniau, – pertraukė jo mintis Marta, – pasiektum geresnių rezultatų.
Keilebas susiraukė.
– Maloniau? Su žiniasklaida? – Jo motina jam nebaigtų skaityti pamokslų, jei jis taptų pernelyg draugiškas žurnalistams.
– Tos musės pastato ausis, kai pradedi tepti jas medumi.
– Taip, o paskui apsisuka ir prideda krūvą kiaušinėlių į mano vis dar leisgyvį kūną.
Marta bakstelėjo į jį pirštu.
– Galbūt to medaus reikia tau.
– Gerai. – Jis atsiduso. – Nunešiu į redakciją sausainių ar panašiai.
Marta nusijuokė.
– Kaip vyras, laikantis mados namų vairą, nė velnio neišmanai apie moteris. Batai ir šokoladas, Keilebai. Tai viskas, ko reikia, kad atkreiptum moters dėmesį.
– O aš visą tą laiką maniau, kad tereikia aštraus proto.
– Kartok tai sau, šmaikštuoli. – Marta metė jam šypseną, prieš išeidama iš biuro. – Ir pažiūrėk, ar toli tai tave nuves, kai Džimis Ču pradės išpardavimą.
Antras skyrius
Kad ir kaip norėtų, Sara negalėjo slėptis savo bute ir melstis, kad į jos duris pasibelstų būrelis elfų ir paduotų batelį. Ne, ji turėjo veikti.
Surasti tą prakeiktą batą ir vengti biure Karlo. Kaip moteris, nusprendusi šią savaitę pakeisti savo gyvenimą, ji tikrai ėjo ne tuo keliu.
Pedras Espositas iškišo savo šviesią galvą virš sienelės prie jos darbo stalo. Vos atvykusi šįryt, ji išklojo visą liūdnąją istoriją žurnalistui ant peties. Pedras buvo geras draugas – toks, kuris nenubėgs pas viršininką ir neraportuos apie Saros batelio netektį, kad būtų paaukštintas. Jo išklausančios ausys ir pečiai, ant kurių galima išsiverkti, turėtų būti pažymėti specialiu ženklu kiekvienai moteriai, reikalingai patikimo draugo.
– Geros naujienos, persikiuk.
– Šiandien yra gerų naujienų?
Pedras linktelėjo galva.
– Argi neskaitai savo elektroninių laiškų? Karlui skubiai prireikė pas odontologą, taigi jo nebus visą dieną. Din dilin, šefo nebėr.
Sara nusijuokė. Iš palengvėjimo atlėgo krūtinė. Jai ką tik buvo suteiktos dar dvidešimt keturios valandos.
– Ačiū Dievui.
– Ne, ačiū graikinių riešutų keksiukui, įskėlusiam jam dantį. – Pedras išsiviepė ir jai ant stalo nuskraidino popieriaus lapelį. – Te. Tai turėtų padėti tau išgelbėti savo darbą.
Sara pakėlė spalvotą skrajutę.
– Ak, labai juokinga, Pedrai. Paieškos skrajutė pamestam bateliui rasti.
Jis išsišiepė.
– Geriau, nei paieškos skrajutė galvai ant lazdos, kurią pakabins Karlas, pamauti, sužinojęs, kas atsitiko Frederiko K bateliui.
Sara nusipurtė. Pažįstant Karlą, tai buvo labai reali galimybė. Jis linkęs eiti iš proto dėl visko: nuo praleisto termino iki sumažėjusių pajamų iš reklamos.
– Aš jį rasiu.
– Tikėk, kuo nori, Pelene. Bet jei paklaustum manęs, tau reikia princo, kuris atjotų tavęs gelbėti, – sukikeno Pedras, nerdamas atgal prie savo stalo.
Nė už ką. Ji išsigelbės pati. Argi ji neparašė tūkstančio straipsnių apie neištikimus, netikusius vyrus? Apie tokius, kurie apsimeta
