Jis tikriausiai turi batelį. Bet kodėl neprisipažįsta?
Ko jis nori?
– Iš vieno batelio jums jokios naudos, pone Luisai. Žinoma…
– Quid pro quo, panele Grifin. Jūs kažko norite, aš taip pat.
Ji spoksojo į jį.
– Jei tai koks suktas būdas man kažką pasiūlyti, galiu jus užtikrinti…
Jis ėmė juoktis.
– Užtikrinu jus, kalbu tikrai ne apie seksą.
Jos ego kaipmat sureagavo į šiuos žodžius, o kaklu ėmė kilti karštis. Viešpatie. Juk nereikėjo taip imti ir išrėžti.
Kodėl jai rūpi, ką jis apie ją galvoja? Ji visai netroško būti Keilebo Luiso modelių haremo nare. Vis dėlto…
Būtų malonu būti jo pastebėtai. Savimeilei pamaloninti. Tik tiek.
– Noriu rašalo, – tarė jis.
– Rašalo? – Ji stumtelėjo akinius aukščiau, labiau nei bet kada suvokdama, kad vilkėdama savo džinsus ir tamsiai rudą megztinį dideliu kaklu, ji nelabai panėšėjo į sekso dievaitę. Apsupta nuostabių moterų, dėvinčių LL Dizaino drabužius, nuotraukų, Sara pasijuto ne savo stichijoje. Ypač Keilebui Luisui skiriant jai tiek daug dėmesio. Dėmesio, kuris, akivaizdu, buvo nė kiek nesusijęs su seksualiniais troškimais.
Gal dėl to, kad su tuo rudu megztiniu ji buvo panaši į kepalą duonos? Ar tik dėl to, kad Keilebas buvo susitelkęs į verslo reikalus? Visgi jo klausimai, jo tiesumas ją nervino. Sara buvo įpratusi būti užkulisiuose – ne scenoje.
– Ar ne tam skirta biuro reikmenų parduotuvės?
– Neturiu omenyje spausdintuvo rašalo, – tarė Keilebas. – Turiu omenyje straipsnį. Apie mano įmonę.
Ją vėl užplūdo įtarimai. Jis žinojo, ką Sara rašė – žinoma, jis skaitė Užkulisius, – tad kodėl jis užsimanė, kad iš visų žmonių ji parašytų straipsnį apie jo įmonę? Ir, be abejonės, jis tikėjosi, kad tai bus teigiamas postūmis jo verslui.
– Kodėl aš?
Jis pasilenkė į priekį.
– Nes, priešingai nei kai kurių… plevėsų, – Sara suprato, kad jis iš paskutiniųjų tvardosi, – jūsų straipsniai geriausi. Ir, nors kelis kartus privalėjau su jumis nesutikti, – taip taręs, jis trumpai šyptelėjo, – privalau pripažinti, kad jūsų straipsniai protingi ir šmaikštūs.
Komplimentai buvo it medus jos rašytojos širdelei. Sarai nebuvo svarbu, kad kažkas buvo geriausias rašytojas ar dailininkas pasaulyje, tai buvo ypatingas jautrios menininko dvasios bruožas, kurio neturėjo, sakykim, buhalteriai. Ji nerimavo dėl kiekvienos kada nors parašytos istorijos, nuolat įsitikinusi, kad redaktorius grąžins ją su didžiuliu atspaudu: ATMESTA.
– Ačiū.
– Dar nedėkokite man, panele Grifin. Prie šio pasiūlymo yra priedas.
– Pone Luisai…
– Prašau vadinti mane Keilebu. – Jo veidą vėl nušvietė šypsena, o Saros skrandis šoktelėjo. – Jaučiuosi kaip senelis, kai taip vadinate.
– Keilebai, – kreipėsi ji. Labai paprasta jį taip vadinti. – Redaktoriaus kalendorius nustatomas mėnesius į priekį ir aš negaliu…
Jis atsistūmė nuo stalo ir dar labiau priartėjo. Jis buvo taip arti, kad Sara matė jo akis, – ji visada manė, kad jos žydros, – žavingas mėlynos ir pilkos spalvų gelmes, kaip dangaus, prašviesėjusio po lietaus. Ji neatpažino jo kvepalų, bet susilaikė neįkvėpusi gilių ir muskato aromatų.
– Jei labai norėtumėte, galėtumėt.
Ką galėčiau? Pabučiuoti jį? Nes kažkuri beprotiška jos dalis to troško. Velniškai stipriai. Ypač dėl to, kaip jis šiandien atrodė – vilkėjo baltus marškinius prasegta apykakle, ryšėjo raudoną kaklaraištį, atpalaiduotą pakankamai, kad būtų matyti jo kaklas. Keilebas dabar buvo be švarko. Jis atrodė kažkoks kitoks, o laisvas, beveik nerūpestingas jo elgesys paskatino Sarą svarstyti, kas atsitiktų, jei ji atrištų tą kaklaraištį, po vieną atsegtų mažutes baltas sagas…
Ji atsikrenkštė ir atsitraukė.
– Ne, niekaip. Apgailestauju.
Iš tiesų gaila. Ji padarytų viską, kad vėl pamatytų tą jo šypseną. Nenuostabu, kad modeliai sukiojosi aplink jį, lyg apie kokią kino žvaigždę. Jis turėjo kažkokio žavesio, kuris viliojo moteris ir priversdavo jas nusimesti savo apsauginį šydą, atverti širdis ir sekti iš paskos. Ji stebėjo jį iš tolo tūkstančius kartų, bet iš arti…
Iš arti Keilebas spinduliavo laukinį seksualumą, sakantį, kad lovoje jis labai, labai geras. O vargeli.
– Apgailestauju, – tarė ji dar sykį. – Bet aš nepasirengusi paminti savo etikos ir tiesiog parašyti kažkokį straipsnelį, paglostantį jūsų ego ir paneigiantį visą tą informaciją, kuri buvo pateikiama iki šios.
Jis susiraukė.
– Tai ne dėl manęs.
– O dėl ko?
– Dėl įmonės. Noriu straipsnio apie LL Dizainą. Parodančio įmonę taip, kaip jūsų laikraštyje ji nebuvo parodyta jau metų metus. Pažadu, bus labai originalu.
Akimirką Sara pamanė apie kitokį originalumą – tokį, kur Keilebas Luisas kreipė dėmesį tik į ją ir nieką kitą. Tokį, kur ji leido vakarus su juo prie židinio, tyrinėdama kiekvieną jo gražaus kūno colį. Ir kur jis tą patį darytų su ja daugybę kartų.
Susikaupk, Sara. Tau mažiausiai reikia santykių su tokiu vyru.
Be to, jis tikrai nesirinktų tokios moters kaip ji. Sara nebuvo ilgakojė ar labai žavinga. Ji buvo… tiesiog Sara. Nieko blogo, bet ir nieko ypatingo.
– Nežinau, – tarė ji. – Iš kur man žinoti, kad tas straipsnis bus vertingas?
– Turiu kai ką, ko jums reikia. – Jis nutilo. – Dingusį Frederiko K batelį.
Batelis. Jis turi jį.
Visus tuos metus Užkulisiuose Sara dirbo savo darbą – dirbo gerai – ir tikėjosi, kad paaukštinimas iki vidinių puslapių, iki Protingos mados – tik laiko klausimas. Tada ji galės rašyti tikrus straipsnius apie tikrus dalykus, o ne pasakoti, kiek išgėrė kažkoks modelis, prieš apsikvailindama visų akivaizdoje.
Tik taip nenutiko. Karlas laikė ją prirakinęs prie paskalų puslapių, retkarčiais numesdamas istoriją apie papuošalus, vieną kitą pastraipą apie rankines ir lakus Protingos mados naujienų skyriui, vis žadėdamas, kad kada nors ji bus perkelta į didįjį žurnalą. Sara buvo beprarandanti viltį, kad kada nors parašys ką nors bent kiek reikšminga.
