dailūs senoviniai baldai, daug skulptūrų, puošnios lubos, žėrintys sietynai, pilkos spalvos šilkiniais apmušalais dengtas sienas puošė gražūs paveikslai, žinoma, originalūs!
O jau virtuvė!
Nors skirtinguose šios patalpos kampuose įtaisytos dvi stebėjimo kameros, o įeiti į jas buvo galima tik surinkus atitinkamą durų kodą, nebuvo galima nesižavėti švelnių spalvų ąžuoliniais virtuvės baldais, dvelkiančiais senove, bet kartu, didžiuliam vyriausiojo virėjo pasitenkinimui, virtuvė buvo sumaniai įrengta ir patogi ruošti namo savininkui prabangius aukščiausios kokybės valgius.
Tačiau Greisė nesitikėjo, kad išeiti iš namo ar grįžti į jį gali būti taip sunku. Patyrė tikrą košmarą, kai iš ryto nutarė apsipirkti artimiausiame miestelyje. Apsauga ją patikrino išvykstant, sugrįžus jos automobilis pro vartus buvo įleistas tik po to, kai pirkinių krepšiai buvo nuodugniai patikrinti to paties vakarykščio apsaugininko, kuris vis tik teikėsi pasakyti jai savo vardą.
Arba Navaras išties sirgo paranoja, arba turėjo rimtų priešų. Nei viena, nei kita Greisei nepatiko.
Po dvidešimt keturių valandų šiame auksiniame narvelyje pamačiusi paprastais drabužiais vilkintį Keviną Madoką, trumpai kirptus jo šviesius plaukus ir protingas mėlynas akis, pasijuto lyg įkvėpusi gryno oro gurkšnį.
– Skaniai kvepia, – tarė jis, pritariamai linkčiodamas galva.
Greisė irgi jam linktelėjo. Ji vilkėjo įprastais darbo drabužiais: krakmolyta balta palaidine ir į apačią siaurėjančiu juodu sijonu iki kelių, ilgi juodi plaukai buvo sušukuoti aukštyn ir surišti į arklio uodegą, kad nemaišytų ruošiant valgį.
– Morkų sriuba ir keptas jūrų ešerys su šviežių bulvių koše ir daržovėmis. O desertui…
Žvilgtelėjęs į šokolado putėsius, kurių paviršių, jam įėjus į virtuvę, Greisė puošė tamsaus ir balto šokolado ratilais, Kevinas atsiduso ir suraukė nosį.
Pamačiusi tokį jo veidą, ji sumišo.
– Ponas Navaras nemėgsta šokolado?
– Ponas Navaras nevalgo deserto.
Ji išpūtė akis.
– Kaip? Jokio deserto?
– Jokio.
– Bet specialiai mokiausi konditerijos!
– Žinau, – Kevinas gūžtelėjo, – bet prieš tai baigėte aukščiausios klasės kulinarijos kursus Paryžiuje.
– Tai nereiškia, kad… – supratusi, kad protestuoti neverta, Greisė nutilo, jai reikėjo šio darbo ir jeigu Cezaris Navaras nevalgo deserto, vadinasi, jis jo nevalgo. – Ar yra dar patiekalų, kurių ponas Navaras nemėgsta? – ji paėmė stiklinį dubenį su šokoladiniais putėsiais ir įdėjo į šaldytuvą.
– Nesakiau, kad jis nemėgsta deserto, jis jo tiesiog nevalgo, – liūdnai tarė Kevinas, tęsdamas žodžius.
– Matyt, bijo sustorėti kaip visi pusamžiai vyrai… Atleiskite, man nereikėjo šito sakyti, – atsiduso Greisė.
– Taip, nereikėjo, – pritarė Kevinas. – Bet jeigu apie tai prakalbome, jam nepatiko, kai koridoriuje prie durų pamatė gėles. Bet čia dar viena mano klaida. – Jis vyptelėjo. – Kai atėjau dirbti ponui Navarui, jau radau ponią Deivis, kuri žinojo jo keist… jo pomėgius. Apie juos turėjau jums papasakoti per mūsų antrąjį pokalbį, – jis greitai ištaisė savo klaidą.
Greisė suraukė kaktą ir pasižiūrėjo į Keviną.
– Jam nepatinka lelijos?
– Ne.
– O kokios gėlės jam patinka?
– Jokios.
Ji sumirksėjo.
– Ar jis joms alergiškas? Gal serga šienlige? – ji žinojo, kad liga baisi… jautri žiedadulkėms jos sesuo Betė siaubingai kentėdavo nuo šienligės kiekvieną pavasarį prieš prasidedant vasarai ir dar kartą rudenį, augalams nužydėjus.
– Kiek žinau, ne.
Greisė sutrikusi palingavo galva.
– Tuomet kodėl jis nenori, kad namuose būtų gėlių? – Rausvos lelijos, kai šiandien iš ryto merkė jas, tokias gražias, ilgais kotais, į vazą, skleidė dievišką kvapą.
Kevinas trūktelėjo pečiais.
– Iš patirties žinau, kad pono Navaro įsakymus reikia vykdyti.
– Jei jis liepia šokti, jums rūpi tik viena: ar aukštai, tiesa? – pamėgino atspėti Greisė.
Kevinas kreivai šyptelėjo ir sukikeno.
– Taip, tiesa ir viskas tuo pasakyta.
– Vadinasi, jis norėtų, kad išneščiau gėles iš koridoriaus?
– Taip.
– Gerai, išnešiu, – gūžtelėjo ji.
Kevinas su palengvėjimu atsiduso.
– Nepaisant šių kelių nesusipratimų, ar jau apsipratote?
Vis dėlto jai čia nepatiko. O dabar, kai grįžus Cezariui Navarui paaiškėjo, kad bus dar daugiau apribojimų, pradėjo abejoti, ar apskritai galės šiuose namuose gyventi.
Greisė taip ir nesuprato, kam reikia tokių keistų taisyklių, su kuriomis buvo supažindinta dar iki atvykimo, ir tokios stiprios apsaugos, su kuria susidūrė jau atvykusi, o dabar trikdė dar ir tai, kad visur buvo justi grįžusio Cezario Navaro dvasia. Niūri ir slogi nuotaika apėmė visus namus. Kevinas Madokas taip pat buvo labiau įsitempęs ir ne toks malonus kaip tada, kai jie du kartus buvo susitikę pasikalbėti ar kai vakar bendravo telefonu, o Rodnis ir kiti apsaugininkai, grįžus jų viršininkui, tapo dar budresni.
Kaip žmonės ištveria tokį gyvenimą? Kodėl Cezaris Navaras jį tokį pasirinko? Visą laiką saugomas, tarsi stikliniame gaubte, atskirtas nuo tikro gyvenimo? Greisė to nesuprato, bet tikrai žinojo, kad šitaip nenorėtų. Atsisakytų, net jei už tai jai siūlytų didžiulius turtus ar garbę!
Ji meiliai ir draugiškai nusišypsojo Kevinui.
– Mano namukas labai mielas, o ši virtuvė tiesiog nuostabi, – ji su pasitenkinimu apsidairė aplink.
– Džiaugiuosi, – jis linktelėjo, patenkintas jos atsakymu. – Netrukus ateis Rafaelis patikrinti ponui Navarui skirtų pietų patiekalų. – Jis pažvelgė į rankinį laikrodį ir atsitiesė. – Man jau laikas eiti.
– Kai ponas Navaras grįžta, jūs apsistojate kitur? – paklausė Greisė, neslėpdama, kad yra nusiminusi.
Kevinas susigūžė.
– Šiame name gyvena tik ponas Navaras ir Rafaelis.
Ponas
