Greisės pamąstymai šia tema vis dėlto nebuvo laužti iš piršto?
Ką gi, ji paprastai vadovavosi taisykle, kad reikia gyventi ir leisti tai daryti kitiems. Dvi geriausios jos Paryžiaus draugės gyveno kaip pora. Tiesą sakant, kartu gyvena iki šiol, bet kai Greisė grįžta į Angliją, visos trys susitinka paplepėti.
Sužinoti daugiau apie Rafaelį ar jos darbdavį Greisei nepavyko, nes Kevinas, pristatęs juos vienas kitam, pasišalino.
Rafaelis visą valandą vaikščiojo iš virtuvės į valgomąjį pirmyn ir atgal, nešiodamas Cezariui patiekalus, nutaisęs rimtą veidą, o kai Greisė kelis kartus pamėgino užmegzti su juo pokalbį, užuot jai atsakęs, kažką nepatenkintas sumurmėjo.
Kai pagaliau Rafaelis paėmė sidabrinį padėklą, ant kurio Greisė padėjo puodelį stiprios juodos kavos (savaime suprantama, paties Navaro atsivežtos iš Argentinos!), ji pasijuto nuvargusi, nes visą dieną dirbo, be to, daug jėgų kainavo ir jos pastangos įtraukti nešnekų Rafaelį į pokalbį. Šiaip ar taip, ji net neprieštaravo, kai Rafaelis, trumpai pasakęs, kad šį vakarą ji jau laisva, išėjo su kavos padėklu iš virtuvės.
Per daug pavargusi, kad iš karto išeitų iš virtuvės, Greisė prisėdo ant vienos iš keturių kėdžių, stovėjusių aplink šviesiu marmuru dengtą pusryčių baro stalą. Jei ir kitos dienos bus tokios sunkios ir įtemptos kaip ši, kažin ar ištemps bandomąjį laikotarpį. Nors užmokestis buvo geras ir jai labai reikalingas!
Antras skyrius
– Dios mio!
Greisė, išgirdusi iš nuostabos prikimusį balsą, išbalo ir pašoko ant kojų – virtuvės prietemoje iškart atpažino aukštą ir iškilią Cezario Navaro figūrą. Jis nejudėdamas stovėjo virtuvės tarpdury ir blizgančiomis juodomis akimis spoksojo į ją.
Kai Rafaelis jai pranešė, kad daugiau darbų šį vakarą nebus, Greisė nusprendė į savo namelį dar neiti, o suplauti po pietų likusius indus ir apsitvarkyti, kad to nereikėtų daryti ryt iš ryto.
Ji suprato, kad pažeidė savo viršininko nurodymus.
Nurodymus, kurių, pasak Kevino, nevalia svarstyti… arba pažeisti.
Kas blogiausia, ji sėdėjo prie pusryčių baro, degant vienintelei lempai virš viryklės, ir laižė šokoladinius putėsius, kurių Navaras, pasak Kevino, nemėgo.
Greisė sunkiai nurijo seiles.
– Ponas Navaras…
– Panelė Bleik, jei neklystu? – prikimęs balsas nakties tyloje skambėjo grėsmingai, jis kalbėjo su vos juntamu gyventojams anapus Atlanto vandenyno būdingu akcentu, be jokios abejonės, paveldėtu iš savo amerikietės motinos.
Greisė perbraukė prakaituotais delnais per siaurą juodą sijoną, apgailestaudama, kad negrįžo į savo namuką, kaip privalėjo. Betei pasakyti žodžiai, kad ji nesitiki greitai pamatyti Cezario Navaro, nepasitvirtino! Dabar tikriausiai jai nebus leista būti čia visą mėnesį, nors ji to ir norėtų.
– Aš… – ji apsilaižė sukepusias lūpas. – Tai neatleistina. Manęs čia neturėtų būti. Kevinas… ponas Madokas mane įspėjo, kad išeičiau dar prieš devynias, o Rafaelis paleido mane dar anksčiau. Aš tik… buvo dar anksti, nenorėjau grįžti į savo namelį, būtų nesmagu būti ten vienai ir pagalvojau, ne, nusprendžiau dar čia apsitvarkyti, kad nereikėtų to daryti ryt iš ryto, – užsikirsdama teisinosi.
Cezaris, nusiprausęs po dušu, buvo jau atsigulęs, bet po valandos, paskaitinėjęs verslo dokumentus, nusprendė nueiti į virtuvę ir prieš miegą išgerti stiklinę sulčių. Tikrai nesitikėjo išvysti ten jaunos moters, kurią Madokas buvo pasamdęs jo namų šeimininke!
Greisės Bleik byloje buvo parašyta, kad jai dvidešimt šešeri, bet ji, apšviesta vienintelės virš viryklės degančios lempelės, su paprasta balta palaidine ir juodu sijonuku atrodė jaunesnė ir ne aukštesnė nei metro šešiasdešimties. Juodi kaip derva plaukai sukelti į viršų ir surišti į arklio uodegą, balta oda, veidas beveik nepadažytas. Ji buvo, kaip jis ir spėjo, dailių bruožų: melsvai žalias akis dengė tankios, tamsios blakstienos, trumpa, tiesi nosis ir skruostikauliai nusėti strazdanų, skruostai šiek tiek įdubę, kaip būna neseniai numetus svorio, lūpos dailiai išriestos, smakras išdidžiai atkištas į priekį.
Cezaris, stipriai sučiaupęs lūpas, žengė į priekį, bet vis dar buvo šešėlyje.
– Gal klystu, bet man pasirodė, kad jūs, užuot tvarkiusi virtuvę, valgėte… šokoladinius putėsius? – tarė nutęsdamas žodžius ir žvilgsniu rodydamas į stiklinį dubenį ant pusryčių baro.
– Taip. Na, – jos dramblio kaulo spalvos skruostai gražiai nuraudo. – Baigiau tvarkytis, o putėsius… buvau paruošusi jums, bet Kevinas… ponas Madokas man pasakė, kad jų nevalgote.
Jis išdidžiai suraukė antakius.
– Ir nusprendėte, kad galite juos suvalgyti?
– Ne! Na… taip, – sumišusi šyptelėjo, nes pusiau tuščias dubenėlis ant pusryčių baro stalo jos žodžius pavertė niekais. – Bet tik todėl, kad jaučiausi… – nutilo ir susigūžė. – Bet čia ne pasiteisinimas, labai dėl to gailiuosi.
– Todėl, kad jautėtės?..
– Matote, jau seniai gyvenu Londone, o nuo čia iki mano namuko gana toli, jis stovi atokiai, ten taip tylu, kad… ak, tegul viskas eina velniop! – siauri petukai iš įtampos suvirpėjo ir ji atsiduso. – Verčiau mane iškart nušaukite ir baikite šį reikalą.
Cezario antakiai pakilo dar aukščiau.
– Nušauti? Jus?
– Taip, – Greisė juokingai išsišiepė, – pakvieskite Rodnį ar kurį kitą iš jo vyrų ir tegul mane nušauna.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
