susiraukė.
– Gal negalėjau susikaupti. Nebeprisimenu.
– Brolau, praeitais metais net mano senelė būtų pataikiusi į vartus. Vartai buvo tušti, o tu prašovei pro šalį! Tave supykino, – tarė Dilanas. – Pasitaiko. Bet šiais metais norime laimėti čempionatą. Mums visiems labai to reikia.
– Ir man! – Ką jie sau mano? Jis komandos kapitonas, centro puolėjas. Aišku, kad jis nori laimėti. Jam tik reikia labiau susikaupti. Per du pastaruosius čempionatus kažkodėl buvo praradęs dėmesį. Šįkart jam taip neatsitiks.
– Bent jau susipažink su Serena Long, – pasakė Maksas. – Ji nori tau padėti.
Jis susiraukė. Veriamai nužvelgė abu savo draugus.
– Lai ji būna karšta.
Antras skyrius
Ankstyvą rytmetį Serena žengė į tamsą, tvirčiau susisupo į juodą vilnonį megztinį ir pagalvojo, kad būtų šaunu turėti automobilyje šiltą striukę. Bet, deja, neturi.
Neturi ir slidžių, ir sniegbačių, ir rogių, ir pačiūžų.
Jei priklausytų nuo jos valios, žiemų nebūtų. Ir tikrai nesikeltų be ketvirčio penkios iš ryto vien tam, kad pusę šešių sėdėtų stingdančiame šaltyje ir stebėtų, kaip grupelė suaugusių vyrų gainioja po aikštę ritulį. Ir dar tranko vienas kitą, kai jo nesugauna.
Ji kaukšėjo savo juodais aulinukais, ieškodama šeštosios aikštės. Labai keista, bet visos sporto komplekso aikštės buvo pilnos žmonių. Apsnūdę tėvai su kavos gertuvėmis rankose stebėjo, kaip įvairaus amžiaus jų atžalos čiuožinėja. Ją apstulbino, kad, kol ji dar miega, čia verda gyvenimas.
Ji susirado Makso nurodytą treniruočių aikštę, kurioje nesimatė neišsimiegojusių prie organinio stiklo atitvarų susėdusių tėvų. Tiesą sakant, joje matė vien žaidėjus, arba ledo aikštėje, arba ant suolelio. Kelios žiūrovams skirtos eilės buvo tuščios.
Ji visai nebuvo ledo ritulio aistruolė, tik mokykloje teko žaisti žolės riedulį, todėl suprato, kad šių žaidimų taisyklės, ko gero, panašios. Maksas sakė, kad žaidžia dešiniajame krašte, o štai ir jis, vienas žemesnio ūgio žaidėjų aikštėje. O tas didysis viduryje turėtų būti Adamas Šoniganas.
Ėmė jį stebėti. Jie tikriausiai mokosi kažkokio perdavimo. Jautė, kokie yra susitelkę. Nebuvo žiūrovų, tad garsai aidėjo smarkiau – pačiūžų brūžavimas, lazdos tėkštelėjimas į ritulį, nešvankūs šūksniai kuriam jo nesugavus.
Kai komanda nulipo nuo ledo, Serena pasiliko kur buvusi ir ėmė stebėti žaidėjų tarpusavio santykius. Iškart tapo aišku, kad Adamas jų lyderis. Praeidami pro jį kiti žaidėjai ištaikydavo laiko pareikšti nuomonę ar pajuokauti. O jis kitiems vyrams rasdavo tinkamą žodį, pašmaikštaudavo ar plekštelėdavo per nugarą. Jis, Maksas ir dar vienas vyras, kuris, jos manymu, buvo Dilanas, kairiojo krašto puolėjas, pasiliko stovėti, o kiti komandos nariai pamažu išsiskirstė.
Ji pakilo ir ėmė leistis laipteliais jų link, o jie atsisuko ir stebėjo, kaip ji artinasi.
Bet jai patiko tik vienas jų. Tas aukščiausias, stovintis viduryje.
Maksas jai daug ką papasakojo apie Adamą Šoniganą. Kaip apie ledo ritulio žaidėją ir darbuotoją, nušvietė įspūdingiausias jo išaiškintas bylas, net išklojo jų vaikystės žygdarbius.
Tik Maksas pamiršo jai pasakyti, kad Adamas Šoniganas lyg koks mitinis personažas. Lyg Toras, pamanė ji, prisiminusi filmą, į kurį ją buvo prikalbinusios nueiti dukterėčios. Žavus, tvirtas, didingas. Net suprakaitavęs ir nesiskutęs, sunkiai alsuojantis nuo žaidimo, šis vyras tryško žavesiu. Kai jo žvilgsnis nukrypo į ją, pasijuto, lyg jis skaitytų visas jos paslaptis. Tai domino, bet darėsi truputėlį nejauku. Paprastai saugodavo savo paslaptis, kol pati panorėdavo jas atskleisti.
Jo akys buvo ryškiai mėlynos, ne spindinčios iš pasitenkinimo, o įsidėmėtinai mėlynos, iš kurių buvo matyti, kad jis patyręs ir turi tokių prisiminimų, apie kuriuos jai verčiau nežinoti. Net jei nežinotų, kad jis policininkas, būtų spėjusi, kad dirba įstatymo priežiūros ar karybos srityse. Jo žvilgsnis akylas, įdėmus, bet neįskaitomas. Veidas griežtų bruožų ir neskustas. Smakre duobutė tokia gili, kad puikiai tilptų pieštukas.
Vis dėlto labiausiai stebino jo lūpos. Pilnos, minkštos ir jausmingos. Jis laikė jas tvirtai suspaudęs, bet tai menkai tepadėjo. Jos putnesnės nei supermodelio. Jei nesiliaus į jas spoksojusi, apsikvailins.
Tad ji pažvelgė į Maksą, mielą gerąjį Maksą, kuris iškart juos supažindino.
– Adamai Šoniganai, pristatau tau Sereną Long. Serena sutiko keletą kartų tave pakonsultuoti.
Adamas pravėrė burną, lyg norėtų paprieštarauti, bet žvilgtelėjo į Maksą, ir ji suprato, kad visa jie buvo aptarę anksčiau. Jis patylėjo, trinktelėjo vieną pirštinę į kitą ir tarė:
– Taip. Girdėjau.
Ir tai šis vyrukas trokšta su ja pasidarbuoti?
Ji žvilgtelėjo į savo bičiulį, o tas tik gūžtelėjo pečiais.
– Kada norėtum pradėti? – paklausė Maksas.
– Gal po dviejų savaičių, – atsakė Adamas. – Maždaug apie…
Serena tuojau pat jį pertraukė. Jei jis karaliauja aikštėje, nebūtinai turi jai nurodinėti.
– Kad čia atvažiuočiau, kėliausi be penkiolikos penkios. Siūlau pradėti dabar, – tarė ji. Jau paskyrė jam laiką. Nesileis, kad jai diktuotų sąlygas, kai dirba labdarai.
Labdaros gavėjas suburbėjo:
– Aš dirbu. Šiandien turiu būti darbe…
– Sugaišinsiu jus tik pusę valandos, – ji pasisuko ir ėmė rinktis daiktus.
Sau už nugaros išgirdo tyliai kalbant Maksą, bet pakankamai garsiai, kad ji girdėtų – pažįstant Maksą buvo galima suprasti, kad jis taip daro tyčia.
– Jei viską sumausi, sukeisime žaidėjus linijose.
– Kas taip sako?
– Visa komanda. Jau aptarėme.
– Ir tu, Dilanai?
Ji įsivaizdavo, kaip tos didžiulės lūpos iš nuostabos išsižioja.
Dilanas tarė:
– Viskas dėl komandos. Šiais metais norime laimėti. Bent jau leisk jai pamėginti.
Tyla buvo tokia iškalbinga, kad, rodėsi, tuojau pratrūks.
– Gerai, – atšovė Adamas. – Pusvalandį.
Jam einant pro šalį, Dilanas stuktelėjo į žastą.
– Atrodo, išsipildė tavo noras, bičiuli.
Adamas
