irgi juodame, ji slepia odos ir metalo įnagių rinkinį.
– Gerai?
– Pusvalandį. Aš pasiruošęs.
– Svarsčiau…
– Kavinė už kampo, – tarė jis. – Duokite man dešimt minučių persirengti.
Serena ramiai į jį pažvelgė ir linktelėjo.
Jis nuėjo į persirengimo kambarį, palindo po dušu, perbraukė veidą skustuvu ir grįžo daug ramesnis nei prieš penkiolika minučių.
Serena Long tebesėdėjo ten, kur buvo ją palikęs. Ant kelių laikė nešiojamąjį kompiuterį ir buvo su mobiliojo telefono ausine. Jį pamačiusi pasakė į mikrofoną:
– Dabar man susitikimas su klientu. Turiu eiti, – pažvelgusi į Adamą pridūrė: – nenoriu versti jo laukti.
Oi.
Ji pasidėjo viską į šalį ir atsistojo. Adamas sekė jai įkandin link durų. Net jos eisena jam priminė Madam D. Ilgi lengvi žingsniai, vos pastebimas klubų siūbavimas. Nors ir Madam D. gatvės stiliaus drabužiais neatrodė neįprastai. Tiesiog buvo graži, labai patraukli moteris. Pribloškė tai, kas slypėjo po jos išvaizda.
Adamas nenorėjo, kad jam taip nutiktų ir su šia moterimi. Kai tik vyras leidžiasi sužavimas tokios moters, toji kaipmat niekais paverčia visą jo ryžtą.
Jis primygtinai siūlėsi nupirkti jiedviem kavos, o tai suteikė jam progos apsižvalgyti kavinėje, ką jis darė ir kitose viešose vietose. Įgijo šį refleksą daugelį metų dirbdamas policijoje. Jis nepastebėjo nieko įtartino. Dauguma lankytojų buvo verslininkai, pakeliui į darbą užsukę išgerti kavos. Prieš jį stovintys du bėgikai užsisakė žaliosios arbatos. Keletas pavienių asmenų sėdėjo prie staliukų pasidėję priešais kompiuterius ar laikraščius.
Kai jie atsisėdo prie staliuko, kuris, kaip ir daugelio kitų kavinių staliukai ir kėdės, jam buvo per mažas, ji paklausė:
– Ar vis dar varžysimės, kuris iš mūsų viršesnis?
Tik dėl daugelį metų ugdomos savitvardos jis neužspringo kava. Kaip jai pavyko perskaityti jo mintis? Moteris žvelgė į jį šaltu, vertinančiu žvilgsniu. Jis jautė tokią stiprią trauką, kad vos galėjo susikaupti.
Adamas lėtai gurkšnojo karštą kartų gėrimą. Užuot atsakęs į klausimą, jis tarė:
– Nemanau, kad man reikia konsultuojamojo ugdymo.
– Pažįstu Maksą jau beveik dešimt metų. Jis turbūt sumaniausias iš visų mano pažįstamų. Juk judu draugai nuo smėlio dėžės. O jis mano, kad reikia.
– Tai ir yra Makso bėda, kad jis iš visų sumaniausias. Jis išpuiko.
Ji padvejojo, o tada paklausė:
– O jūsų draugas Dilanas?
Šnekėtis jam darėsi vis nejaukiau. Ėmė muistytis kėdėje, mėgino atsipalaiduoti. Ji turbūt supranta jo kūno kalbą geriau nei jis pats. Jis atsirėmė alkūnėmis į stalą. Pasilenkė. O ji šiek tiek atsilošė. Taigi. Ilgus jos plaukus apšvietė saulė ir jis pastebėjo, kad jie šiaip jau nėra juodi, kaip manė, o juodi, pereinantys į rudumą.
– Pernai per atkrintamąsias rungtynes nebuvau pačios geriausios formos. Taip jau būna. Kaip ir Nacionalinėje ledo ritulio lygoje. Šauniausia komanda patenka į atkrintamąsias rungtynes ir pralaimi pirmajame ture. Nes nepasiseka jų brangiausiai apmokamam žaidėjui. Kaip jau sakiau, pasitaiko ir taip.
– Bet jūsų draugams neatrodo, kad jums būtų tiesiog nepasisekę per dviejų sezonų atkrintamąsias rungtynes. Jie mano, kad jus ėmė pykinti.
Jis vis labiau tūžo. Svarstė, kaip galėjo bene tris dešimtmečius pakęsti savo draugų įkyrumą.
– Juk turėtumėte žinoti, kad jei žaidėjui nuolat kalate į galvą, kad jį pykina ir kad jam auditorijos baimė, pati sukeliate jam nerimą.
– Mane sudomino jūsų pavartotas terminas. Auditorijos baimė. Gal kenčiate nuo jos?
– Ne. Įdėjote žodžius į mano lūpas. Aš…
– Tai jūsų žodžiai, Adamai.
– Paklausykite, čia mėgėjų turnyras. Renkame pinigus labdarai. Čia juk ne Stenlio taurės čempionatas.
– Tada dėl ko taip jaudinatės? Gali būti, kad galėsiu jums padėti. O gal ir ne. Geriausiu atveju padėsiu patobulinti jūsų žaidimą per atkrintamąsias rungtynes. Blogiausiu viskas bus kaip buvę. Šiaip ar taip, už paslaugą nereikės mokėti, tik jums teks skirti šiek tiek savo laiko.
– O jums? Kokia nauda iš to jums?
Jos rankų pirštų nagai šiek tiek ilgesni, nei būtina. Akimirką jis įsivaizdavo, kaip apimta aistros įkarščio ji braukia jais jam per nugarą. Turėjo sumirkčioti, kad beprotiškas vaizdas dingtų iš akių.
– Maksas mano geras draugas, jis man daug pagelbėjo įkuriant verslą. Visada padėsiu jam, kai tik jis paprašys paslaugos. Daug neklausinėdama.
Keista, bet jis pajuto kylantį pavydą. Maksas sumanus ir jam puikiai sekasi su moterimis. Ne jo reikalas, jei Maksą ir šią dominantę ugdymo vadovę praeityje kažkas siejo. Bet jį, matyt, velnias patraukė už liežuvio, nes paklausė:
– O kaip Maksas? Ar ir jis panašiai pasielgtų?
Ji atrėmė jo žvilgsnį.
– Būčiau linkusi taip manyti.
Jis gurkštelėjo kavos.
– Ką aš žinau.
– Jums spręsti. Jei nenorite su manimi dirbti ir atlikti užduotis, kurias jums skirsiu, tada mudu tik gaištame laiką.
– O jei noriu? Jei pažadėsiu atlikti užduotis ir tai, ką dar paprašysite? Ar galite užtikrinti, kad mūsų komanda laimės čempionatą „Pareigūnai ant ledo“?
Besijuokiantis jos veidas nušvito. Lygūs ir balti dantys, o šypsantis virš nosies susimetė raukšlelė.
– Jei turėčiau tokių galių, manau, kad dabar derėtumėmės dėl jūsų sielos. Mažiausiai, – ji pastatė kavos puodelį, – galiu pažadėti štai ką. Jei dirbsite su manimi, suprasite, kad, tai dienai atėjus, turėsite dėti visas jėgas ir veikti taip, kaip privalote. O ne savaip, kaip paranku jums.
Šie žodžiai atskleidė nemalonią tiesą. Kaip paranku jums. Ar tikrai taip?
– Pateikite tų užduočių pavyzdį.
– Tuojau pateiksiu. Ir noriu, kad ją atliktumėte iki kito mūsų susitikimo, – iš rankinės išsiėmė aptrintą odiniais viršeliais užrašų knygutę. Įdomu, kad, turėdama modernių prietaisų, ji vis dar naudojasi popieriumi. – Turėtume dėl to susitarti. Kaip jums rytoj per pietus? Vietą pasirinkite.
– Taip.
