p>Pirmas skyrius
Pepė Mastrandželas iš praeinančios padavėjos paėmė taurę raudonojo vyno ir vienu mauku išgėrė iki dugno. Jo teta Karlota, tarsi šešėlis persekiojanti jį nuo pat atvykimo į šeimos namus, kažką pasakojo jam prie ausies. Greičiausiai tai buvo įprasti beprasmiai tauškalai apie tai, kada gi Pepė paseks vyresniojo brolio pėdomis ir surimtės. O tiksliau, kada ves ir susilauks vaikų.
Ši tema domino ne tik tetą Karlotą. Visas Mastrandželų klanas, įskaitant ir Lombardžius iš motinos pusės, manė, kad asmeninis Pepės gyvenimas yra viešai aptarinėjama tema. Paprastai į tokį giminaičių elgesį jis reaguodavo ramiai, nes tai rodė jų rūpestį. Smalsius klausimus atremdavo su šelmiška šypsena, akies mirktelėjimu ir pašmaikštaudavo, kad pasaulyje daugybė gražių moterų, o jis negali išsirinkti vienos. Sakydavo bet ką, kad tik nereikėtų prisipažinti, jog jis geriau ners į baseiną, pilną elektrinių ungurių, nei ves.
Pepės manymu, vedybos buvo skirtos kankiniams arba kvailiams, o jis nebuvo nė vienas iš jų.
Kartą jis pats vos nevedė, bet tada buvo jaunas ir kvailas. Tai buvo jo vaikystės meilė, moteris, išplėšusi jo širdį, sudraskiusi į gabalėlius ir jos vietoje palikusi tuščią kiautą.
Dabar Pepė manė, kad tai tik į gera, ir buvo daug atsargesnis. Tik visiški kvailiai gali du kartus bristi į tą pačią upę, jei to galima išvengti.
Bet jis niekada niekam neišsakė tokio savo požiūrio. Apsaugok Viešpatie. Artimieji tikriausiai mėgintų įkalbėti jį vaikščioti pas psichologą ar imtis kokios kitos kvailystės.
Šiandien įprastas šmaikštumas apleido Pepę. Jam dar niekada neteko atsakinėti į tokius klausimus žalioms migdolo formos akims sekant kiekvieną jo žingsnį. Jis negalėjo susikaupti, nes tos akys su atvira neapykanta vėrė jį kiaurai.
Kara Delani.
Jie su Kara buvo pakviesti tapti Pepės dukterėčios krikšto tėvais. Jis buvo priverstas sėdėti šalia jos bažnyčioje, paskui stovėti greta vykstant krikšto apeigoms.
Buvo pamiršęs, kokia ji graži, – didelėmis akimis, smulkia nosyte ir širdelės formos lūpomis Kara atrodė tarsi raudonplaukė geiša. Nors žodis raudonplaukė nepakankamai apibūdino liepsningus plaukus, vilnijančius per nugarą. Šiandien, vilkėdama raudona aksomine suknele, išryškinančia gundančią figūrą, bet beveik neatidengiančia nuogo kūno, ji atrodė nenusakomai graži ir seksuali. Įprastomis aplinkybėmis Pepė net nedvejodamas praleistų dieną su ja flirtuodamas, vaišindamas gėrimais ir svarstydamas, ar verta pakartoti nepamirštamą naktį.
Bendravimas su buvusiomis meilužėmis jam buvo gana įprastas, nes jo jausmų jutiklis veikė puikiai. Jis iš tolo pajusdavo santuokos ir vaikų trokštančias moteris ir bet kokia kaina jų vengdavo. Todėl susitikimai su buvusiomis jam nebuvo naujiena.
Šį kartą viskas kitaip. Paprastai susitikimas su moterimi nesibaigdavo paslapčia išsliūkinant iš viešbučio kambario, paliekant ją miegančią lovoje, kur jie ką tik mylėjosi. Ir jis nevogdavo meilužių telefonų.
Kai prieš mėnesį buvo paskirta krikštynų data, Pepė žinojo, kad jose sutiks Karą. Kitaip būti negalėjo, nes ji buvo geriausia jo brolienės draugė.
Jo nenustebino neapykanta jos akyse. Negalėjo jos dėl to kaltinti. Bet nesitikėjo jaustis taip nejaukiai. Niekaip nerado žodžio, apibūdinančio keistą maudimą skrandyje. Kad ir kas tai būtų, Pepei nepatiko.
Pažiūrėjęs į laikrodį suprato, kad turės kęsti veriantį Karos žvilgsnį dar valandą, kol galės išvažiuoti į oro uostą. Rytoj Pepė ketino Luaros slėnyje apžiūrėti vertingą vynuogyną, kuris, pasak gandų, buvo parduodamas. Norėjo nusigauti ten ir, jei vynuogynas pasirodys vertas dėmesio, pateikti pasiūlymą prieš suuodžiant konkurentams.
– Sakau, kad ji graži, tiesa? – suirzusiu balsu tarė teta Karlota. Kažkokiu būdu, Pepei net nepastebint ir nepaisant nesibaigiančio plepėjimo, ji sugebėjo paimti Lilę, krikštijamą kūdikį, ir laikė iškėlusi priešais. Pepė žiūrėjo į putlų veiduką su juodomis akytėmis ir galvojo, kad ji panaši į mažą juodaplaukį paršiuką.
– Taip, graži, – pamelavo jis ir prisivertė nusišypsoti.
Kaip žmonės galėjo galvoti, kad kūdikiai gražūs? Geriausiu atveju – mieli, bet gražūs? Niekada nesuprato, kodėl visi taip juos dievina. Jie buvo patys nuobodžiausi sutvėrimai pasaulyje. Jam labiau patiko maži vaikai, ypač išdykę.
Vyriausioji teta išgelbėjo Pepę nuo tolimesnio apsimetinėjimo, kai nustūmė jį į šalį, norėdama pakalbinti vargšą kūdikį. Pasinaudojęs šiuo trumpu tetos Karlotos dėmesio nukrypimu, Pepė nepastebėtas paspruko.
Ar krikštynose žmonės visada taip elgiasi? Iš giminaičių elgesio galėjai pagalvoti, kad Lilę pagimdė švenčiausioji mergelė. Nors Pepė nebuvo lankęsis krikštynose maždaug penkiolika metų, tad nežinojo, kaip viskas turėtų atrodyti. Mielai būtų išvengęs ir šių, bet, kai esi pakviestas krikštatėviu, tai neįmanoma. Brolis Lukas nebūtų jam už tai atleidęs.
Pepei buvo įdomu, kada Lukas su Greise vėl bandys pradėti vaikelį. Net neabejojo, kad jie tai darys tol, kol susilauks berniuko. Jų tėvams pasisekė iš pirmo karto, nes pirmasis jų vaikas – Lukas – ir buvo ilgai lauktas paveldėtojas. Pepės jie susilaukė tarsi atsarginio varianto, norėdami, kad Lukas turėtų žaidimų draugą.
Gal taip galvoti apie tėvus nedora, bet Pepei buvo nesvarbu. Jis visą dieną jautėsi prastai, o smerkiantys raudonplaukės geišos žvilgsniai tik dar labiau gadino nuotaiką.
Pamiršk tai, – pagalvojo jis ir paėmė dar vieną taurę vyno iš padavėjos. Niekas net nepastebės, jei jis išeis anksčiau, nei reikalauja mandagumo taisyklės.
– Atrodai susinervinęs, Pepe.
Jis mintyse nusikeikė. Galėjo nuspėti, kad nepavyks pabėgti, Karai nepričiupus jo už pakarpos. Ryžtingas jos žvilgsnis visą vakarą tai rodė.
Nutaisęs dar vieną dirbtinę šypseną, jis atsisuko.
– Kara! – sušuko su tokia dirbtine nuostaba, kad net Lilė būtų tai supratusi. Laisva ranka suėmęs jos petį, Pepė prisitraukė ją ir pabučiavo į abu skruostus. Ji buvo tokia žema, kad jis turėjo vos ne perpus susilenkti, kad ją pasiektų. – Kaip laikaisi? Ar mėgaujiesi vakarėliu?
Moteris suraukė vario spalvos antakius.
– O, taip, puikiai leidžiu laiką.
Apsimetęs, kad nepastebi sarkazmo jos balse, Pepė linktelėjo ir plačiau nusišypsojo.
– Nuostabu. Bet dabar turiu atsiprašyti, nes…
– Vėl sprunki? – airiškas Karos akcentas buvo ryškesnis. Kai prieš trejus metus jie pirmą kartą susitiko čia, Sicilijoje, buvo justi tik silpni airiškos tarties pėdsakai. Pepė žinojo, kad Kara išvyko iš Airijos į Angliją dar būdama paauglė. Kai prieš keturis mėnesius Dubline jis ją sugundė, pastebėjo, kad akcentas buvo ryškus. O dabar dėl jos kilmės neliko nė menkiausios abejonės.
– Turiu kai kur išvažiuoti.
– Nejaugi? – Jei intonacija galėtų perpjauti stiklą, šio vieno žodžio būtų pakakę. Kara galva mostelėjo į Pepės brolienės pusę. – Juk dėl jos pavogei mano telefoną. – Tai nebuvo klausimas.
Jis sutiko akmeninį jos žvilgsnį ir giliai įkvėpė. Kai paskutinį kartą matė tas akis, jos degė geismu.
– Taip, dėl jos.
Gundančios Karos lūpos visuomet traukė žvilgsnį – apatinė
