.

Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу - страница 2

Автор:
Жанр:
Серия:
Издательство:
 -

Скачать книгу

į Dubliną ir, atėjęs į aukcionų namus, kuriuose dirbu, išleidai du milijonus eurų paveikslui tik tam, kad gautum mano telefoną?

      – .

      Kara papurtė galvą, vario spalvos garbanos sujudėjo ant pečių.

      – Tuomet spėju, kad tavo pretekstas visada norėjau aplankyti Dubliną, gal galėtum aprodyti man miestą tebuvo iš anksto surežisuotas vaidinimas?

      – Taip. – Pepė atlaikė ledinį žvilgsnį ir sušvelnino balsą. – Tai buvo nuostabus savaitgalis, esi puiki gidė.

      – O tu – paskutinis… – ji nutylėjo keiksmažodį. – Sugundei mane tik vienu tikslu – kad, vos man užmigus, galėtum pavogti telefoną.

      – Tai buvo pagrindinė priežastis, – nesiginčijo jis, jausdamas keistą maudimą krūtinėje. – Bet galiu patikinti, kad mėgavausi kiekviena minute. Ir žinau, kad tu taip pat.

      Kara tirpo iš malonumo Pepės glėbyje. Tas potyris vis dar buvo gyvas jo prisiminimuose ir pojūčiuose, bet Pepė negailestingai pamėgino jį užgniaužti. Tenorėjo pasprukti nuo Karos, šios klaustrofobiškos šventės, pokalbių apie vedybas ir vaikus, ir kelioms valandoms pasinerti į užmarštį.

      Karos skruostai paraudo, žandikauliai įsitempė.

      – Kuo čia dėtas mėgavimasis? Tu melavai. Visą savaitgalį apsimetinėjai, kad tau su manimi gera.

      Pepė nutaisė žavingiausią savo šypseną.

      – Man iš tiesų buvo gera. – Bet dabar negalėtų pasakyti to paties. Šis pokalbis buvo baisesnis nei vizitai pas direktorių, kurie buvo gana dažni jo mokyklos metais. Tai, kad nusipelnė kažkieno pasmerkimo, nereiškė, kad jam buvo malonu.

      – Ar atrodo, kad gimiau vakar? – atkirto Kara. – Vienintelė priežastis, dėl kurios buvai su manimi, ta, kad tavo brolis beviltiškai mėgino rasti Greisę.

      – Lukas nusipelnė žinoti, kur dingo jo žmona.

      – Ne, nenusipelnė. Ji nėra jo nuosavybė.

      – Neabejoju, kad jis puikiai išmoko šią pamoką. Pažvelk į juos. – Pepė linktelėjo į tą pusę, kur Lukas stovėjo apglėbęs žmoną per liemenį. Kvailių pora, – pagalvojo jis. – Jie laimingi kartu. Viskas baigėsi geruoju.

      – Buvau skaisti.

      Pepė susigūžė. Iš paskutiniųjų stengėsi pamiršti šią detalę.

      – Jei sieki atsiprašymo, tuomet atsiprašau. Bet, kaip jau sakiau anksčiau, tuomet to nežinojau.

      – Sakiau tau…

      – Sakei, kad niekada neturėjai rimtų santykių.

      – Būtent!

      – Rimtų santykių neturėjimas nereiškia, kad niekada nesimylėjai.

      – Man – reiškė.

      – Kaip galėjau žinoti? Tau dvidešimt šešeri.

      Pepė manė, kad tokio amžiaus skaistuolės neegzistuoja, bet garsiai to nepasakė.

      Karos oda tapo ryškiai raudona, kaip ir plaukai. Jis nenorėjo gauti antausio matant visai jo šeimai, net jeigu Karai prireiktų kopėčių, norint pasiekti jo veidą.

      – Pasinaudojai manimi, – šiurkščiai tarė ji. – Leidai man patikėti, kad tavo ketinimai rimti ir kad mes vėl susitiksime.

      – Kada? Primink, kada sakiau, kad vėl susitiksime?

      – Sakei, kad nori, jog atvykčiau į tavo namus Paryžiuje ir patarčiau, kur pakabinti naująjį Kanaleto1 paveikslą, kurį įsigijai aukcione.

      Pepė gūžtelėjo pečiais.

      – Tai buvo dalykinis pokalbis. Tu nusimanai apie meną, o man reikėjo žinovo patarimo. – Jam vis dar jo reikėjo. Jis nusipirko namą Paryžiuje, ketindamas pademonstruoti visą savo meno kolekciją, kuri vis dar gulėjo sandėlyje.

      – Jei nesureikšminsime to, kad, tai sakydamas, įkišai pirštą į šampaną ir paskui man į burną, kad nulaižyčiau.

      Pepės kirkšnis užliejo karščio banga. Tai įvyko per paskutinę jų vakarienę, netrukus po kurios Kara sutiko eiti į jo viešbučio kambarį ir kartu praleisti naktį.

      Jis nutraukė nepageidautiną minčių eigą. Dabar jam mažiausiai reikėjo prisiminti tą naktį. Jau ir taip jautėsi gana sutrikęs.

      – Kodėl iš pat pradžių nepavogei mano telefono ir vedžiojai už nosies visą savaitgalį? – Iš Karos akių nebespinduliavo priešiškumas, ji atrodė sumišusi.

      Pepei daug lengviau buvo iškęsti tetos Karlotos plepalus nei šį pokalbį. Jis suprato, kad Kara jautėsi pažeminta, ir tikrai nesididžiavo savo elgesiu tą savaitgalį, bet juk ji jau seniai turėjo būti tai pamiršusi.

      – Negalėjau jo pavogti, nes taip stipriai spaudei rankinę prie savęs, kad tai buvo tiesiog neįmanoma. – Net ir dabar ji buvo įstrižai persimetusi dirželį per krūtinę ir pasikišusi rankinę po pažastimi.

      – Mane stebina tai, kad tiesiog nepasamdei ko nors, kad mane apiplėštų. Neabejoju, kad judu su broliu pažįstate nemažai žmonių, galinčių tai padaryti. Tuomet nebūtum priverstas švaistyti brangaus savo laiko.

      – Bet tave būtų galėję sužeisti, – meilikaudamas paprieštaravo Pepė. Nuo šios minties keistas virpulys nuvilnijo kūnu, bet vyras tuojau pat užgniaužė šį jausmą.

      Jam buvo gana. Gal tada ir pasielgė gėdingai, bet neturėjo kitos išeities. Neketino likusio vakaro praleisti atsiprašinėdamas. Jis niekada iš tiesų nemelavo Karai, o tai, kaip ji interpretavo jo žodžius, buvo jos rūpestis.

      – Gyveni su trimis draugėmis, todėl įsibrovimas į namus būtų per daug rizikingas. Dirbdama telefoną visuomet laikai šalia. Jei per tą savaitgalį būtum nors kartą palikusi rankinę be priežiūros, būčiau jį paėmęs. Bet saugojai ją kaip savo akį.

      – Nori pasakyti, kad visa tai – mano kaltė? – piktai paklausė Kara, įrėmusi rankas į klubus.

      Ji buvo žemiausias žmogus, kokį Pepė pažinojo, neįskaitant jo senelės Magdalenos. Nuo paskutinio jų susitikimo Kara neteko svorio, todėl tapo panaši į lėlę. Bet dėl ilgų liepsnojančių plaukų ir ugningo žvilgsnio atrodė tokia rūsti ir ryžtinga, tarsi net tankas negalėtų pastumti jos iš vietos.

      Pepė dar kartą mintyse nusikeikė.

      – Kas buvo, tas buvo. Jau atsiprašiau ir manau, tuo viską baikime. Praėjo keturi mėnesiai. Patariu viską pamiršti ir gyventi toliau.

      Tai pasakęs, Pepė apsisuko ir nuėjo prie Luko ir Greisės, ketindamas pranešti, kad išeina.

      – Deja, tai nėra taip paprasta, kaip atrodo.

      Karos

Скачать книгу


<p>1</p>

Džovanis Antonijus Kanalas, žinomas Kanaleto pravarde (Canaletto, 1697–1768), – XVIII a. italų dailininkas ir graveris iš Venecijos, vienas garsiausių urbanistinių peizažų – vedutų kūrėjų Europos mene. (Čia ir toliau – vert. pastabos.)