style="font-size:15px;"> Niekinamai nužvelgusi Pepę, Kara įėjo į jo šventovę. Dėkui Dievui, Kara neturėjo jokių svajonių apie bendrą jų ateitį. Jis buvo niekingiausias vyriškos giminės atstovų pavyzdys.
Pepei priklausantis priestatas, nors retai naudojamas, – mat jis turėjo dar bent tris vietas pasaulyje, kurias vadino namais, – buvo toks, kokio Kara ir tikėjosi. Priešingai nei likusi restauruoto vienuolyno dalis, išlaikiusi originalią architektūrą, čia buvo tikras viengungio urvas. Įėję jie pateko tiesiai į didžiulę gyvenamąją erdvę su milžinišku plačiaekraniu televizoriumi, kuris Karai priminė kino teatrą. Aplinkui buvo tiek technikos ir įvairių išmaniųjų prietaisų, kiek ji net neįtarė egzistuojant. Abejojo, ar suprastų, kaip naudotis bent ketvirtadaliu jų.
Kara stovėjo tose aukštųjų technologijų džiunglėse ir pirmą kartą pajuto abejonę dėl savo poelgio teisingumo.
– Ar norėtum išgerti?
– Ne. Noriu kuo greičiau viską baigti. – Žinoma, kad elgiasi teisingai, tikino ji save. Jos kūdikis vertas geriausio.
– Ką gi, o aš noriu. – Nuo stiklinio staliuko kambario centre Pepė pakėlė nuotolinio valdymo pultelį ir paspaudė mygtuką. Išplėtusi akis Kara stebėjo, kaip ąžuolinė sienos danga už jo nugaros prasiskyrė ir atvėrė gėrimų pilną barą.
Nuėjęs prie jo, Pepė susimaišė kokteilį.
– Ar tikrai nieko nenori?
– Ne.
Jis išgėrė gėrimą vienu mauku ir vėl į ją įsmeigė žydras akis.
– Nagi, įtikink mane.
Kara suspaudė lūpas ir sutrikusi papurtė galvą.
– Aš nėščia.
– Jau sakei.
– Nes taip ir yra.
– Kiek?
– Ko kiek?
– Pinigų. Kiek pinigų ketini iš manęs išpešti?
Ji žiūrėjo į jį.
– Neketinu nieko iš tavęs pešti.
– Nenori mano pinigų? – perklausė Pepė ironišku balsu.
– Žinoma, kad noriu. – Buvo nenusakomai malonu stebėti, kaip tamsūs jo antakiai pakyla. – Esi beprotiškai turtingas, o aš neturiu nieko. Esu visiška vargšė ir elgeta. Neturiu nė skatiko kišenėje. Bet nešioju kūdikį, kurio tėvas gali nupirkti jam lovytę, drabužių ir pasirūpinti padoria jo arba jos gyvenamąja vieta.
Pepė įkvėpė pro sukąstus dantis.
– Vis dėlto mėgini išpešti iš manęs pinigų.
– Ne! – Suspaudusi lūpas Kara atidarė rankinę ir ištraukė rudą voką, iš kurio išėmė sulankstytą popieriuką ir padavė Pepei. – Štai, – šiurkščiai tarė ji. – Čia įrodymas. Nieko nemėginu iš tavęs išpešti. Esu šešiolika savaičių nėščia. Tu iš tiesų tapsi tėvu.
Staiga Pepė išsigando, kad jį supykins. Skrandis sukosi taip, tarsi jis suptųsi karuselėse. Oda tapo šalta ir drėgna, širdies ritmas pagreitėjo trigubai.
Nieko nuostabaus.
Jei tai ir buvo klastotė, Kara puikiai pasidarbavo.
Popieriaus skiautelėje aiškiai matėsi pupelės dydžio vaisius. Jis šiek tiek priminė ateivius, kuriuos Pepė taip susidomėjęs tyrinėdavo vaikystėje. Tai buvo embrionas ankstyvoje vystymosi stadijoje. Pepė įdėmiai jį apžiūrėjo. Lapelyje buvo išspausdintas Dublino ligoninės pavadinimas, pilnas motinos vardas – Kara Merė Delani, gimimo data ir spėjamas embriono amžius. Pepė mintyse suskaičiavo. Tiesa. Ji buvo šešiolika savaičių nėščia.
Būtent prieš šešiolika savaičių jis buvo Dubline.
– Neatrodai, lyg būtum nėščia. – Kara atrodė lieknesnė nei anksčiau. Nors niekada ir nebuvo stora, tik patraukliai putli. Dabar to putlumo nebeliko.
– Patyriau daug streso. – Ji įtemptai nusišypsojo. – Netikėtas nėštumas gali taip paveikti moterį. Bet kūdikis visiškai sveikas ir neabejoju, kad netrukus ims matytis.
Pepė vėl pažiūrėjo į nuotrauką. Kara išmintinga moteris, bet jis abejojo, kad galėtų suklastoti tokį dalyką. Šios nuotraukos ryškumas buvo geresnis nei tos, į kurią jis valandų valandas žiūrėjo prieš dešimtmetį, bet visa kita buvo vienoda.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
