linksmai šūktelėjo: Ar yra kavos? – Atsakymą išgirdo negreit.
Paspartinusi žingsnius Klerė rado senelę sėdinčią prie didelio ąžuolinio virtuvės stalo su paskleistais ant jo dokumentais.
Ji prisitraukė kėdę, atsisėdo priešais senelę ir, pamačiusi jos veido išraišką, susirūpino.
– Kas yra?
Linetė pakėlė akis, ir Klerei pasirodė, kad ji labai susenusi.
– Mums kilo keblumų. Bankas grasina nutraukti hipotekinės paskolos sutartį.
Klerė pažvelgė į paskleistus ant stalo dokumentus.
– Kokią hipotekinės paskolos sutartį?
Senelė jautėsi prislėgta. Jos balsas drebėjo.
– Mudu su tavo seneliu šias oro linijas įkūrėme praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, – pradėjo ji, lyg Klerė nežinotų šeimos istorijos. – Skraidinome medienos vertintojus, indėnų vadus, įvairius reikmenis šachtininkams. Talkinome gelbėjimo operacijose. Išvežiodavome paštą. – Ji piktai beldė pirštais į stalą. – Arkties dvelksmas – visas mano gyvenimas. Kaip gali bankas atimti šias oro linijas?
– Nurimk, senele. Niekas oro linijų iš mūsų neatims. Neturi teisės. – Klerė nurijo seilę. – O jeigu? Blogiausia, kad aš kiek apleidau verslą. Žinojau, kad yra problemų, bet…
– Kokių problemų? – Klerei atrodė, kad viskas vyksta sklandžiai. Tačiau ji tik skraidė ir neturėjo kantrybės verslo dokumentams ar vadybai. Tiesa, ankstesnės veiklos sumažėjo, bet atsirado naujos, susijusios su turizmu.
Suraukusi antakius ji žiūrėjo į Linetės jai paduotus dokumentus.
– Kodėl man nesakei? – pažvelgė į susirūpinusį senelės veidą.
– Nenorėjau kelti rūpesčių. Tu taip daug skraidai. Dabar, kai pati nebeskraidau, maniau, kad bent jau galiu vadovauti verslui. Vyliausi, kad verslas atsigaus, ir galėsime grąžinti hipotekos paskolą.
Linetė nukreipė žvilgsnį į jų rąstiniame name prie lango stovinčius du senus fotelius. Pro langą buvo matyti pats nuostabiausias vaizdas Aliaskoje. O gal ir visame pasaulyje. Namas stovėjo ant stataus kranto, nuo kurio vėrėsi vaizdas į vandenyną, buvo matyti lūžtančios bangos, sąsiauryje išsimėčiusios salos – ūdrų, banginių, delfinų ir ruonių buveinė.
Tai ne vien šių gyvūnų prieglobstis. Balteglių Įlanka visą gyvenimą buvo Linetės namai. O Klerės – bene pusę jos gyvenimo.
– Nenorėjau tau kelti rūpesčių, – pakartojo Linetė.
– Ką gi, jau susirūpinau. Kas buvo toliau?
– Kai mirė tavo senelis, palikau Frenką rūpintis kasdieniniais reikalais. Man nebeleido skraidyti, o apie vadybą ne ką teišmanau.
– Žinau. – Linetė keturiasdešimt metų skraidė mažosios aviacijos lėktuvais. Ji labai nusiminė, kai, ištikus širdies smūgiui, neteko piloto licencijos. Keisčiausia, kad šis negalavimas nė kiek nesumažino senelės gyvybingumo. Ją tik pribloškė žinia, kad neteko licencijos. Laimei, surado naują pašaukimą ir ėmė vadovauti Balteglių Įlankos moterų ledo ritulio komandai. To darbo ji ėmėsi, kai Klerė dailųjį čiuožimą iškeitė į ledo ritulį.
Kartais Klerę apimdavo kaltės jausmas, kad po senelio mirties nesiėmė vadovauti oro linijoms, bet jai labiau patiko skraidyti. Jai kaip ir Linetei atrodė, kad Frenkas Karmondis yra ir sumanus, ir sąžiningas.
– Ak, širdele. Prieš penkerius metus Frenkas atėjo ir pasakė, kad mums reikia gauti didesnį kredito limitą. Žinai, mes visada jį turėjome. Tada buvo ekonomikos nuosmukis, ir mums reikėjo finansinių išteklių. Jis viską sutvarkė, o aš pasirašiau dokumentus.
– Senele, – pasakė Klerė kiek įmanoma ramesniu balsu, – apie kokią pinigų sumą mudvi kalbame? Ir kodėl bankas grasina nutraukti sutartį?
Antras skyrius
Maksas mėgo skraidyti taip pat kaip mylėtis. Šios dvi veiklos sritys jam buvo šiek tiek panašios. Dėl laisvės pojūčio ir didžiulio pasitenkinimo. Skrydis kartais pasitaikydavo audringas, kartais ramus ir įprastas, bet vis vien jaudindavo.
Šiandien buvo kitaip. Jis skrido virš didingų visžalio miško masyvų, kurie arčiau kranto kaitaliojosi su kirtimų plynėmis. Virš tanklaivių, kruizinių laivų ir būrio medžiojančių orkų. Savo Cessna lėktuvą nutupdė Balteglių Įlankos Arkties dvelksmo oro uoste ir riedėjo tvirtu pakilimo taku, kol lėktuvas sustojo.
Maksas išjungė variklį ir nusiėmė ausines. Su apšiurusiu portfeliu rankoje išlipo iš lėktuvo. Pasirūpino jo saugumu ir žengė į žemą pastatą, kuriame buvo įsikūrusi Arkties dvelksmo administracija.
Vos įėjęs atsidūrė labai įdomioje situacijoje.
Pirma, ką jis pamatė, buvo pats dailiausias užpakaliukas. Tie apvalūs klubai priklausė tamsiaplaukei moteriai, su ant nugaros nukarusiais surištais plaukais, kuri ką tik pateikė labai aštrių klausimų apkūniam vidutinio amžiaus vyriškiui, vilkinčiam Arkties dvelksmo uniforminę striukę.
Jiedu buvo taip įnikę į pokalbį, kad nė vienas neišgirdo, kaip jis įėjo. Maksas jau ketino sukosėti ar kitaip pranešti apie save, bet išgirdo moterį sakant:
– Porą valandų kompiuteryje nagrinėjau finansines ataskaitas. Pasirodo, mūsų įmonės finansinė padėtis prastesnė, nei maniau. – Maksas susilaikė nekostelėjęs ir ėmė klausytis. Ko gero, ne veltui bus atskridęs.
Prie rašomojo stalo sėdinčio vyriškio veide atsirado nemaloni grimasa.
– Kokią teisę turi nagrinėti buhalterinius dokumentus?
– Senelė manęs paprašė.
– Gal dar ir buhaltere tapai?
– Viską matau ir suprantu, Frenkai. Man nepatinka tai, ką išsiaiškinau.
Atstumiantį vyro veidą išmargino raudonos dėmės.
– Ir ką tuo nori pasakyti?
– Ogi tai, – ramiai kalbėjo ji plieniniu balsu, – kad skaičiai nesutampa.
– Judvi su senele pražūsite be manęs. Verčiau galvok, ką kalbi, panele.
– Kur dingo pinigai, Frenkai?
– Neketinu to klausytis, Klere. Jei nesiliausi, pasikviesiu advokatą.
Stojo įtempta tyla.
– Puiki mintis. Būtinai turėtum kviestis advokatą. Tu atleistas, – tarė ji.
Maksui nepatiko storulio žvilgsnis. Nepatiko, kad tas vyras pakilo nuo kėdės ir ėmė grėsmingai artintis prie moters.
– Negali manęs atleisti.
– Galiu.
