priešininkai atsisuko į jį. Ir jis pamatė puikaus užpakaliuko savininkę iš priekio. Kaip ir tikėjosi, iš priekio ji buvo dar žavesnė.
Nors ūgio tebuvo jam ligi smakro, bet jos dailių linkių figūrėlė spinduliavo valdingumu. Jam patiko jos kūno formas pabrėžiantys džinsai ir piloto striukė su Arkties dvelksmo emblema.
Ji buvo prakišusi plaukus pro beisbolo kepuraitę ir avėjo aulinukais su tvirtais padais.
Nemūvi jokių žiedų, – lyg tarp kitko pastebėjo jis. Tiesą sakant, vienintelis jos papuošalas buvo auksiniai žiedeliai ausyse. Šviesiai rudos akys buvo apvalios ir didžiulės, o priėjęs arčiau pastebėjo jose žalias ir aukso spalvos dėmeles, kurios jį pakerėjo.
Jai nelabai patiko, kad ją sutrukdė, tad Maksas nukreipė žvilgsnį į apkūnųjį vyriškį, kuris taip pat nedžiūgavo.
– Leiskite man parodyti jums duris.
Maksas nebuvo stambaus sudėjimo, bet sportiškas ir tvirtas. Jis nužvelgė atleistąjį iš darbo vyrą ir nusprendė, kad nebus grubus ir nesivels į muštynes. Žmogus tik kėlė triukšmą ir buvo įpykęs. Tačiau Maksas vis tiek laikė įtempęs raumenis ir rėmėsi daugiau priekine pėdų dalimi, tam atvejui, jei bus dėl jo suklydęs.
Vyriškis pašaipiai pažvelgė į Maksą. Ir į moterį.
– Tuo viskas nesibaigs. Į tave kreipsis mano advokatas.
– Gerai, – sutiko ji.
Eidamas pro šalį jis stumtelėjo Maksą petimi , o netrukus užtrenkė po savęs duris.
Tas garsas dar tebeaidėjo ausyse, kai Maksas atsisuko į gražiąją moterį. Ji nepadėkojo už pagalbą. Užuot taip pasielgusi, ji tarė:
– Puikiai susitvarkau pati. Be kitų pagalbos.
– Kuo geriausiai jus suprantu, – įtikinamai pasakė Maksas. – Bet pažvelkime į tai iš mano pusės. O ką man reikėjo daryti, kai įėjau ir išgirdau, kaip jis jums grasina? Išsliūkinti lauk? Būtumėte pamaniusi, kad aš bailys.
Jis pastebėjo, kaip ji, norėdama sulaikyti šypseną, patempė lūpas.
– Aš Klerė Landstrom, – prisistatė ji. – Kuo galėčiau padėti?
– Maksas Varas, – tarė jis ir ištiesė ranką. – Esu lėktuvo pilotas. Girdėjau, kad siūlote darbą.
– Ar buvote pokalbio?
– Taip, bet vyras, su kuriuo kalbėjausi, ką tik buvo atleistas.
Klerei patiko Makso Varo išvaizda. Gražus vyras, – pastebėjo ji. Tvarkingai pakirptais tamsiais plaukais, pietietiško gymio, taisyklingų veido bruožų. Nei džinsai, nei tamsiai mėlynas flisinis džemperis negalėjo paslėpti raumeningo jo stoto. Palyginti su ja, nebuvo labai aukštas, bet atrodė puikiai. Patrauklus. Turėjo dideles rudas akis, apsuptas tankių riestų blakstienų, už kurias moterys kažin ką atiduotų. Bet tai nesuteikia jam moteriškumo. Tik daro dar didesnį įspūdį.
Klerė nežinojo, kiek iš Arkties dvelksme dirbančių lėktuvų pilotų yra Frenko pusėje, bet pamanė, kad bus naudinga turėti ką tik į darbą priimtą pilotą.
Nors anaiptol nebuvo dėkinga, kad jis įsiterpė į pokalbį ir gynė ją tarsi koks riteris, suprato, jog taip elgdamasis parodė esąs drąsus ir teisingas.
– Eikite į galinį kabinetą ir prisėskite, – nurodė ji ir nusivedė jį į mažą patalpėlę už pagrindinio darbo stalo.
Maksas įsitaisė ant vinilinės lankytojų kėdės ir išsiėmė gyvenimo aprašymą.
Klerė greitai permetė jį akimis.
– Turite visus reikalingus pažymėjimus. Bet penkerius metus neatlikote jokių komercinių skrydžių.
– Tas tiesa. Vadovavau nuosavam verslui, bet skraidau kiekvieną savaitgalį. Per pastaruosius metus turiu sukaupęs penkis šimtus skraidymo valandų. Jei atvirai, man reikia pokyčių.
Klerė gerai žinojo, kad tie, kurie savo noru atvyksta gyventi į tokią vietą kaip Balteglių Įlanka, nėra paprasti žmonės. Jie nuotykių ieškotojai, svajotojai, kurie viską meta dėl įvairiausių priežasčių. Jie kitokie.
Maksas iš pažiūros, atrodo, nesiskyrė nuo kitų. Tačiau ji pastebėjo nuotykių troškimo kibirkštėlę jo akyse. Adrenalino mėgėjas, – pagalvojo ji.
– Norėčiau pamatyti, kaip jūs skraidote. Patikrinti rekomendacijas. Tada jūsų lauks dar vienas pokalbis.
– Dar vienas pokalbis? – Maksas apsižvalgė aplinkui, gal kur nors slepiasi kiti įstaigos darbuotojai.
– Su mano senele. Šis verslas priklauso jai. Jos žodis lemiamas.
Linetei Maksas labai patiko. Klerė dėl to per daug nenustebo. Išgirdusi, kad jis pasirodė tuo metu, kai Klerė atleido Frenką Karmondį, senelė tik nusijuokė. Gera buvo girdėti ją juokiantis po vakarykštės nevilties, bet ir šiaip Linetė beveik niekada nebūdavo rūškana.
– Menkas juokas, senele. Esu beveik tikra, kad Frenkas pasisavino tavo pinigus.
– Privalės grąžinti, ką nugvelbė. Galbūt net sės į kalėjimą. – Linetė sėdėjo ant ąžuolinės kėdės prie didžiulio apvalaus virtuvės stalo. Čia buvo sprendžiami svarbiausi šeimos verslo reikalai. – Bet niekas taip neužgaus jo savimeilės, kaip tai, kad jį atleido tokia maža akiplėša.
Kadangi Maksas buvo kartu su jomis, Klerė paprieštaravo:
– Nesu maža akiplėša. Esu suaugusi moteris.
– Kai Frenkas čia įsidarbino, tau buvo kiek, aštuoniolika? Jam bus sunku susitaikyti su tuo, kad jį atleido jauna moteris, jį pasamdžiusio darbdavio anūkė. – Ji ir vėl sukikeno, o jos mėlynos akys suspindo. – Dievulėliau, kad būčiau mačiusi jo veidą. – Ji liovėsi juoktis ir pažvelgė į Maksą supratingu žvilgsniu. – Ką tik atsikratėme vieno problemas keliančio vyro, o jau turime kitą, tiesa?
– Aš laukiu jūsų sprendimo, ponia Landstrom, – pasakė Maksas. – Jei nesutiksite manęs priimti, neturėsiu darbo ir aš.
Ji ir vėl sukikeno.
– Na, reikia pripažinti, jis malonus, – pasakė ji Klerei. – Ir gražios išvaizdos. Panašus į tą ispaną, kuris man patinka. Kuo jis vardu?
– Chavjeras Bardemas?
– Ne, kitas.
– Antonijus Banderasas?
– Šitas. Ar tu ispanas, Maksai?
– Argentinietis. Na, mano tėvai argentiniečiai. O aš gimiau Jungtinėse Valstijose.
– Ar kalbi ispaniškai?
– Taip. Dar portugališkai ir prancūziškai.
– Pravers
