esu bankrutavusi.
Mėlynakė susidomėjo.
– Rimtai? Kaip tai – bankrutavusi?
– Labai rimtai bankrutavusi. – Rovena susikėlė kojas ant suolo ir apkabino save per kelius. – C’est la vie. – Ji žvilgtelėjo į nepažįstamąją, pilną gyvybės ir entuziazmo. – Seniai kelyje?
– Šešis mėnesius. Vykstu namo į giminaičio vestuves, paskui keliausiu toliau. O jūs?
– Devintus metus. Galiu duoti patarimą?.. Kuo jūs vardu?
– Keitė.
– Keitė. Kad ir kas nutiktų, visada turėkite atidėjusi pinigų nenumatytiems atvejams. Pavyzdžiui, lėktuvo bilietui iš kokio nors laukinių vakarų miesto, vienos ar dviejų naktų nakvynei bendrabutyje ar viešbutyje. Patikėkite manimi, likti be pinigų nesaldu.
Rovena pati visados laikėsi tos taisyklės, bet susigundė galimybe greitai praturtėti. Tikėjosi, kad pakentės kelias dienas Sidnėjuje, ir greitai, vėliausiai po trijų dienų, jos banko sąskaita ir vėl gražiai išsipūs.
Tačiau viskas pasisuko kitaip… Ji deportuota, po velnių! Deportuota ir neturi nė skatiko! Rovena užsimerkė, keikdama save už tai, kad buvo idiotė.
– Galėčiau duoti jums šimtą svarų, – nedrąsiai pasiūlė Keitė.
Rovena iškart atsimerkė. Ji plačiai nusišypsojo ir jos anglies juodumo akys vėl sužibo.
– Labai miela iš jūsų pusės, bet atsisakysiu, brangute. Paskambinsiu savo draugams. Nors labai nenoriu to daryti.
Tik pažiūrėkite į ją, pagalvojo Rovena. Miela, naivi idealistė. Jei neįgis išminties, kuri ateina tik keliaujant, bus greitai suvirškinta plačiajame pasaulyje viešpataujančio blogio ir išspjauta. Keliauti Australijoje buvo lengviau: ta pati kalba, ta pati kultūra, gera susisiekimo sistema, viskas aukščiausios klasės. Kitur pasaulyje yra kitaip.
– Namiškiai neprieštarauja jūsų kelionėms?
Keitė truktelėjo pečiais.
– Ne itin. Šiek tiek padejuoja, kai grįžtu namo, vis prašo pinigų, bet paskui apsiramina.
Rovena pakėlė tamsius lenktus antakius. Laimės kūdikis. Jos pačios patirtis, pirmą kartą iškeliavus iš namų, buvo visiškai kitokia. Tie šeši mėnesiai, kurie tęsėsi po reido, kada klube buvo pričiupta su nedideliu kokaino kiekiu, iki tos dienos, kai išskrido į Tailandą, jai buvo tikras pragaras.
Praleidusi du mėnesius kalėjime – tegul velniai nujoja tą niekšą Džo, įkišusį kokaino pakelį į užpakalinę jos džinsų kišenę! – ji keturis mėnesius teismo nuosprendžiu dirbo viešuosius darbus ir tik todėl, kad per nusikaltimą jai dar nebuvo sukakę aštuoniolika, byla dėl nepilnametystės buvo nutraukta ir pamiršta.
Pamiršta kitų, bet ne jos šeimos, kuri reagavo labai audringai. Tėvas baisiai rėkė ir putojo, motina atsiribojo ir elgėsi šaltai, o vyresnysis brolis pasipiktino ir nustojo su ja kalbėtis. Iki pat metų pabaigos ištisas savaites Rovenai teko klausytis priekaištų, kuriais šeimynykščiai tikėjosi atvesti ją į doros kelią. Iš kalėjimo mergina pateko į namų areštą, nes tėvai, stengdamiesi ją apsaugoti, dažnai perlenkdavo lazdą. Rovena buvo nuolat tikrinama, kur eina, ir kuo labiau tėvai pamokslavo ir dusino, tuo dažniau jai kildavo noras priešgyniauti, kol pagaliau ji pabėgo.
Rovena mėgindavo teisintis, bet tik Kelė, geriausia draugė, suprato, kaip jai yra skaudu, kad niekas ja netiki ir yra nusivylę. Todėl Rovena pradėjo maištauti – slapta bėgti iš namų, siausti vakarėliuose, rūkyti, kvailioti. Darė viską, kad įskaudintų tėvus, ypač motiną, ir visą laiką, kiekvieną dieną planavo, kaip galėtų pabėgti.
Toji diena atėjo išlaikius baigiamąjį mokyklos egzaminą. Už pinigus, gautus pardavus papuošalus, močiutės kasmet dovanotus gimimo dienos proga, Rovena nusipirko lėktuvo bilietą į Tailandą.
Visi, išskyrus Kelę, baisiai įsiuto, manė, kad susidūrusi su sunkumais ji pabruks uodegą ir parlėks namo. Pirmieji metai išties buvo sunkūs, Rovena jautėsi vieniša, kartais ne juokais bijodavo, bet išgyveno, o paskui netgi suklestėjo.
Ji iš tikrųjų nenorėjo grįžti pabrukusi uodegą, be pinigų, o dabar dar ir deportuota.
Nenorėjo prarasti savo laisvės, grįžti pas tėvus į gimtuosius namus kaip nevykėlė. Nepaisant to, kad iš tikrųjų buvo turtinga, pinigų Rovena neturėjo. Šeimos akimis ji ir dabar buvo neatsakinga ir kvaila, kaip tada, kai pabėgo iš namų prieš devynerius metus, nors tada ji buvo tik išsigandęs ir sutrikęs vaikas.
– Ir kam jūs ketinate skambinti? – paklausė Keitė, nutraukdama jos mintis.
– Na, galiu rinktis iš dviejų. Mano mobiliojo telefono elementai nusėdo, visi mano telefono numeriai yra ten. Mintinai žinau tik du numerius: vienas yra mano tėvų, kitas – mano geriausios draugės Kelės namų numeris.
– Siūlau skambinti draugei.
– Aš irgi taip manau, bet ji ten nebegyvena. Ten dabar gyvena jos vyresnysis brolis, kuris nelabai mane mėgsta.
Keitė, pagauta smalsumo, atsikrenkštė.
– Kodėl?
– Ai, nieko ypatingo. Sebas ir aš visada erzindavome vienas kitą. Jis moksliukas, konservatyvių pažiūrų; aš – maištinga pasiutėlė. Jis pasiturintis, aš – amžinai neturinti pinigų, o šiuo metu ypač…
– Kuo jis verčiasi? – pasiteiravo Keitė.
Rovena ėmė žaisti su savo paauksuotais auskarais.
– Jo šeimai priklauso nemažai nekilnojamojo turto Keiptaune ir jis jį prižiūri. Dar dirba kažką labai sudėtingo su kompiuteriais. Turi agentūrą, kuri užsiima… hm… internetiniu saugumu? Jis toks lyg ir aukšto lygio kompiuterių plėšik… Ne, tai vadinama kažkaip kitaip.
Keitė staiga sukluso.
– Norite pasakyti, geras kompiuterių specialistas?
Rovena dūrė į ją pirštu.
– Būtent. Gal net geriausias pasaulyje.
– Švenčiausioji Mergele… juk tai jėga! Aš irgi šiek tiek pamišusi dėl kompiuterių.
– Jis irgi toks. Baisus nuoboda, todėl mes ir nesutariame. Jis mėgsta knygas, aš – gatvės vaikas. Jiedu su Kele gyvena netoli mano tėvų ir aš ten praleisdavau daugiau laiko negu savo tėvų namuose. Jis dėl to baisiai kentėjo.
Keitė atrodė susidomėjusi.
– Kodėl?
– Gal todėl, kad man nepavykdavo išvesti jo iš pusiausvyros. Jis tik pasižiūrėdavo į mane, palinguodavo galvą ir, išvadinęs mane bjaurybe, išspirdavo lauk. Kuo bjauriau elgiausi, tuo abejingesnis Sebas darėsi. – Rovena apsuko juodų plaukų garbaną apie pirštą.
– Gal jūs tikėjotės jo dėmesio.
– Brangute,
