papais. Svarbūs tik įgūdžiai ant čiužinio, intelektas jo nedomino.
– Taigi, ar galiu čia pagyventi, kol ji išsinešdins? – paklausė Patas.
– Tėti, Avelforas priklauso visiems Holisams, teisiškai jis vis dar tavo. Tik įspėju, kad Džesminai dabar atostogos, jos nėra jau beveik savaitę ir aš suvalgiau beveik visą jos paliktą maistą.
Patas nuliūdo.
– Vadinasi, pusryčiams negausiu bandelių su šilauogėmis?
– Galėsi išgerti kavos, bet tik tiek. Be to, niekas neskalbs drabužių ir neklos lovos, – pridūrė Sebas.
Patas atrodė sugniuždytas, ir ne tik dėl patogumų ir stokos visų kitų privalumų, kurių neteko, nes senyvo amžiaus jų šeimos patikėtinė, jų visų guodėja ir tvirta atrama atostogavo. Džesmina nebuvo vien namų prižiūrėtoja, be jos Avelforas buvo neįsivaizduojamas.
– Trauk velniai tą Džesę. – Patas nusižiovavo. – Einu prigulsiu. Miranda turi griausmingą balsą, visą naktį trimitavo ir nedavė man miegoti.
Sebas pasuko galvą, nes išgirdo skambant namų telefoną.
– Bjaurus rytas. Auštant atvažiuoja tėvas, kažkas skambina, nors dar nėra šešių… o aš dar negėriau kavos.
Patas kreivai šyptelėjo.
– Aš labiausiai norėčiau grįžti į namus.
Sebas irgi išsiviepė.
– Išspirk tą zirzą lauk ir grįši.
Patą nukrėtė drebulys.
– Gal geriau pagyvensiu čia, kol apsiramins.
Tėvas tiesiog alergiškas bet kokiems konfliktams, pagalvojo Sebas eidamas vidun.
– Sebai, čia Rovena… Rovena Dun.
Jis atpažino jos balsą dar prieš jai pasakant savo vardą, bet kadangi buvo susinervinęs, nesugebėjo greitai atsakyti. Rovena? Ko jai?..
– Sebai? Atleisk, gal pažadinau?
– Rovena, koks netikėtumas. Nustebinai. Oho…
– Aš Johanesburge. Oro uoste.
Kadangi pažinojo Roveną, nutarė nesmalsauti ir iškart eiti prie reikalo.
– Kas nors nutiko?
Sebas buvo per daug įžvalgus, todėl žinojo, kad Rovena būtinai jam įgels.
– Kodėl tu visada galvoji apie blogiausia?
– Todėl, kad turėjo atsitikti kažkas svarbaus, jei skambini į šalį, kurios nekenti, kur gyvena tavo ilgus metus apleisti tėvai ir jei ieškai manęs, visos žmonijos šunvotės, kaip kažkada mane išvadinai.
Jis nutilo, ji taip pat tylėjo.
– Mane ištiko laikina nesėkmė ir likau be namų. Manęs neįleidžia į Australiją, – pagaliau, nors labai nenoriai, prisipažino Rovena.
Šit kaip.
– Atsitiko kokia nors nelaimė? – Jis stengėsi kalbėti ramiai ir tikėjosi, kad ji, būdama jau suaugusi, neįsižeis dėl tokio klausimo. Rovenai išvykus dar ilgai daug kas ją pravardžiavo nelaimėle. Tiesą sakant, kitaip jos ir nevadino.
– Ne, man viskas gerai. Tik jie išsiaiškino, kad kažkada viršijau leistiną vizos laiką, todėl mane ir išspyrė.
Palyginti su kitais nusižengimais, kurių buvo pridariusi, tai buvo menkas pažeidimas. Sebas nuėjo į atskirame kambaryje įrengtą drabužinę, nusikabino nuo pakabo džinsus ir užsitraukė juos ant savęs. Įrėmęs kumštį sau į kaktą, jis žiūrėjo į senas medines grindis.
– Sebai, ar girdi mane?
– Girdžiu.
– Gal žinai, kur mano tėvai? Skambinau, bet jie neatsiliepia.
– Jie išvykę į Londoną, o namą išnuomojo kažkokiems mokslininkams iš Pekino. Turėtų grįžti… – Sebas stengėsi prisiminti. – Po dviejų, gal trijų savaičių.
– Gal juokauji! Mano tėvai išvyko ir pasaulis nesugriuvo? Ar tai įmanoma?
– Aš irgi stebiuosi, – prisipažino Sebas.
– Ir Kelė dar negrįžo iš kelionės?
– Ne, negrįžo.
Ji vėl nutilo.
– Tokiu atveju… šakės – teks kreiptis į tave. Man reikia paslaugos.
Jo paslaugos? Sebas žvilgtelėjo į laikrodį ir nuoširdžiai nustebo, kad šis dar tiksi. Kodėl nesustojo laikas? Turėjo sustoti, o vienuolės eiti pragaran ir čiuožinėti ant ledo, jei jau Rovena prašo jo pagalbos.
– Maniau, kad tu greičiau duosi ranką nukirsti, negu kada nors prašysi manęs paslaugos.
– Gal aš dėl to kalta? Galėjai tada ištraukti mane iš kalėjimo už užstatą, bukagalvi.
Na štai… sulaukė. Jos balsas – šaltas, pašaipus… rėžiantis ausį tarsi kas nagu ar kreida brauktų per mokyklinę lentą – visada jį erzino, visus dvidešimt jo gyvenimo metų.
– Tavo tėvai nenorėjo, kad aš… jie norėjo tave pamokyti. Be to, nejaugi tikiesi, kad bjauriai aplojusi mane sulauksi iš manęs pagalbos, Rovena?
Sebas girdėjo, kad ji nusikeikė, ir šyptelėjo. O taip, jam patiko, kad dabar jos likimas jo rankose.
– Ko iš manęs tikiesi, Spirga?
Šitaip jis ją vadindavo vaikystėje. Kelė, pati būdama šviesiaplaukė, vadino ją Juodąją Gražuole, gal dėl juodų kaip varnas Rovenos plaukų ir akių, gražiai derančių prie šviesios odos. Stulbinantis Rovenos grožis traukė visų akį nuo pat gimimo. Gaila, kad turėjo tokį bjaurų ir atgrasų charakterį.
Spirgos vardas jai labiau tiko, be to, jam patiko, kad buvo įžeidus.
– Kada Kelė žadėjo grįžti?
Jis suprato, kodėl ji to klausia: geriau mirs, negu priims pagalbą iš jo rankų. Jo sesuo daug keliavo, ieškodama tinkamų drabužių madų salonui, todėl jos dažnai nebūdavo namuose.
– Mėnesio pabaigoje.
Dar vienas keiksmas.
– O Pėteris, tavo brolis, vis dar Bahreine, – pridūrė Sebas specialiai pabrėždamas žodžius ir nusitraukė nuo pakabo marškinius.
– Žinau. Dar ne visiškai atitolau nuo savo šeimos! – Rovena vis dėlto užkibo ant kabliuko. – Bet nežinojau, kad jie ketina keliauti. Paprastai jie niekur nevažiuoja.
– Pakeliauti
