pasilikti ir pasimėgauti pasirodymu, – tarė Hanteris pašaipiai šypsodamasis. – Šokėjos čia labai talentingos. Ir nepamiršk palikti arbatpinigių.
Tada jis praėjo pro ją ir patraukė prie durų, taip lengvai ją paniekinęs.
– Palaukite.
Zoja atsistojo ir ištiesė ranką, mėgindama jį sustabdyti, bet Hanteris tai pastebėjo, pasitraukdamas ištiesė tvirtą savo ranką – anksčiau spaudoje jo rankos buvo vadinamos stebuklingomis – ir ore sugavo josios. Tarsi jie būtų iš anksto tai surepetavę.
Zoją užliejo karštis, ji suakmenėjo. Kūnas nebepakluso protui. Toks paprastas prisilietimas ją paveikė tarsi smūgis plaktuku. Jis pervėrė ją kiaurai ir, nespėjusi apie tai pagalvoti, ji nukreipė apstulbusį žvilgsnį nuo rankų į jo veidą… Ir tuomet jos viduje viskas įkaito – ryškiai, karštai ir skausmingai.
Nesuvokiamai.
Hanterio akys susiaurėjo ir patamsėjo. Atrodė alkanas.
Zoja sukaupė visą taip sunkiai iškovotą ryžtą ir išdidumą, kad piktai neištrauktų rankos iš jo gniaužtų ir taip užbaigtų šį beprotišką žaidimą, pažadinusį pavojingiausias jos aistras. Visas jos kūnas įsitempė – nuo skrandžio ir papilvės iki vidinės kelių dalies, kaklo ir krūtinės, laimei, paslėptos po storu suknelės audiniu.
Bet ji nemėgino savęs apgaudinėti. Matė, kad Hanteris viską suprato.
Zoja niršo, kad taip reagavo į tokį vyrą kaip Hanteris. Kad jos kūnui nerūpėjo, ką ji apie jį žinojo. Kad nieko nepasimokė iš tų ilgų sunkių metų. Kad tiesiog ėmė ir užsiliepsnojo.
– Nemėgstu būti tampoma, – tarė ji aiškiu balsu, tokiu šaltu, kaip žiemos vėjas už šio klubo sienų, ir Hanteris niekada nesužinos, kiek pastangų jai tai kainavo. – Ypač keistų vyrų, pagarsėjusių nesuvaldomu pasileidimu ir agresyvumu.
Jis nuleido ranką, bet akyse vis dar degė ryškios visažinio ugnelės, tarsi matytų viską, ką ji slepia, visas paslaptis ir randus. Tarsi žinotų, kad ji dangstosi kauke. Tarsi įžvelgtų tikrąją Zoją, nors niekam kitam tai nepavyko.
Tai stipriai ją paveikė, bet ji iš paskutiniųjų stengėsi, kad sąmyšis neatsispindėtų veide ir akyse. Sustingusiame kūne, kuris ėmė geisti tokių dalykų, kokių niekada anksčiau negeidė. Jai tai buvo labai neįprasta.
– Esu pagarsėjęs ir kitais dalykais, – beveik švelniai tarė Hanteris.
Zoja buvo skaičiusi ir apie tai – tariamą jo seksualinį meistriškumą. İr ją erzino, kad dabar labai gyvai ir įkyriai ėmė tai įsivaizduoti. Tarsi būtų kaip kitos moterys ir galėtų trokšti…
Gana.
Ji išleido keistą garsą, kuris buvo per daug niekinantis, kad būtų pavadintas juoku.
– Turtingi ir nuobodžiaujantys vyrai yra itin nuspėjami, pone Grantai. Galiu jus užtikrinti, kad esu mačiusi visas įmanomas žmogaus iškrypimo stadijas pačiose baisiausiose Manhatano belangėse. Botagai, grandinės, plakimo suolai – visa tai taip nuobodu. – Ji nusišypsojo didele dirbtine šypsena. – Ir nors neabejoju, kad jūsų gebėjimai tam tikrose srityse įspūdingi, tiesiog patikėsiu jūsų žodžiu.
Staiga Hanteris nusijuokė, ir Zojai pasirodė, kad tame juoke išgirdo kažką daug gilesnio ir rimtesnio nei menkavertė ir nuobodi Hanterio Granto, profesionalaus šikniaus, legenda. Tai atskleidė, kad jis buvo kažkas daugiau, nors ji puikiai žinojo, kad to negali būti.
Jis buvo jos keršto raktas. Tik tiek. Ir niekas kitas jai neturėjo rūpėti.
– Yra tik vienas būdas sužinoti apie mano gebėjimus, – tarė Hanteris švelniu, sodriu balsu, paliečiančiu slaptus ir pavojingus Zojos jausmus. Ji suvokė, kad pajuto geismą. Uždraustą, nerimą keliantį geismą, kurį tiek metų draudė sau jausti. Hanteris palaukė, kol ji vėl pažvelgė į jį. – Bet turėsi gražiai paprašyti.
Zoja mėgino save įtikinti, kad nieko nepajuto. Kad jos nenudegino aistros ugnis.
Nieko, velniai rautų. Tik ne tokiam vyrui kaip jis.
– Nėra nė menkiausios galimybės, kad tai kada nors įvyks, – jos balsas buvo šaltas ir abejingas.
Hanteris papurtė galvą, bet žydros akys spindėjo, ir Zojos sieloje vis dar siautė jausmų audra, kuri būtų ją labai išgąsdinusi, jei tik geriau apie tai pamąstytų.
– Jei taip sakote, panele Bruk. – Jis užtikrintai šypsojosi, bet nuo jo dvelkė niūrumu. – Staiga mane ėmė daug labiau dominti jūsų paslaugos.
Atėjo laikas Zojai prisiminti, kas buvo ir kuo tapo. Ką išgyveno. Ji nesuvokė, kodėl, būdama šalia šio vyro, taip lengvai viską pamiršo. Ji kilstelėjo antakį.
– Aš niekada gražiai neprašau, pone Grantai. Manęs prašo. O jei visai atvirai, man patinka, kai manęs maldauja. – Ji nusišypsojo taip pat kaip ir jis. – Galite pradėti atsiklaupęs.
Šį kartą Hanteris nusikvatojo, bet veide atsispindėjo tik geismas, kol stebėjo ją iš arti tarsi alkanas vilkas. Zoja negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą taip jautėsi. Drąsi, šiek tiek išbalansuota, netekusi kontrolės.
Bet ji verčiau numirtų, nei leistų tam nutikti. Daugiau niekada.
– Man nereikia viešųjų ryšių specialisto, – pasakė Hanteris labai švelniai, tarsi glamonėdamas žodžiais. – Jei iš tiesų tai siūlai.
Zoja nežinojo, kodėl nepajėgia giliai įkvėpti, kodėl akys ėmė spindėti, o jo žvilgsnis atrodė veriantis kiaurai. Hanteris privertė ją pasijusti atvirą ir pažeidžiamą. Kaip tai įmanoma?
– Taip.
– Gaila. – Jis buvo aukštas ir per daug gražus, ir dar niekada joks vyras jos neveikė taip kaip jis – ypač įsmeigtas deginantis žvilgsnis. – Nes jei norėtum pati pamatyti tuos ypatingus turtuolio gebėjimus, apie kuriuos tiek daug kalbama, galėčiau pademonstruoti.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai Zoja išgirdo tokį pasiūlymą. Bet pirmą kartą ją apėmė deginanti liepsna, ir ji siaubingai bijojo, kad Hanteris tai suprato ir jaučia tą patį.
Tai buvo neprofesionalu ir apskritai neįmanoma, tad ji nustūmė tą mintį kuo toliau.
– Ar tai urvinių žmonių kodas, reiškiantis permiegok su manimi, ir aš parodysiu, kur tavo vieta? – paklausė ji šaltai ir iššaukiamai, nes šis šablonas jai buvo gerai žinomas. Ji galėjo puikiai su tuo susitvarkyti. To per vieną skausmingą pamoką ją išmokė Džeisonas Trefenas. – Nes prieš pamėgindamas turi žinoti, kad jei kažkur nusitempsi mane už plaukų, tai nesibaigs taip, kaip tikiesi. Galiu tai pažadėti.
Hanteris atrodė suintriguotas ir šiek tiek pakreipė galvą, bet jo vilko žvilgsnis nepasikeitė – ryškus, karštas ir visažinis. Veriantis ją giliai tarsi skausmas, iki pat kaulų.
Zojai tapo įdomu, kiek ilgai ji sugebės valdytis.
– Neketinu tempti
