style="font-size:15px;"> – Esu kaip tik tokio tipo vyras, bet jau sakiau – reikia gražiai paprašyti.
Jis nusišypsojo taip, tarsi viską kontroliuotų. Zoja negalėjo to leisti.
– Ne, – atkirto ji ir įsiuto, kad jos balsas išsprūdo kaip šnabždesys, plonas ir abejojantis. Hanterio šypsena tapo dar gilesnė, tarsi pažadas.
– Netektis tavo, – sumurmėjo jis, ir vėl joje tarsi sprogimas blykstelėjo deginanti ugnis.
Jis vėl nusijuokė ir, nepaisydamas jos, apsisuko eiti. Zoja suprato, kad šį kartą jis nesustos, ir negalėjo to leisti.
Nebeturėjo kito pasirinkimo.
– Nedaryčiau to, pone Grantai. – Sausumą gerklėje pakeitė drebulys beveik visame kūne, nors dar prieš ateidama čia Zoja nujautė, kad viskas pasibaigs būtent taip. Ji palaukė, kol Hanteris atsisuko, ir apsimetė, kad jo švytinčios žydros akys visiškai jos neveikė, nors atrodė, kad gali matyti kiaurai. Ji žinojo, kad negali. Niekas negalėjo. Zoja prisivertė nusišypsoti.
– Žinau apie Sarą.
#2
Sara.
Šis vardas nuaidėjo per patalpą, nustelbdamas muziką ir išstumdamas visas mintis iš Hanterio galvos. Persmelkė jį tarsi žaibas, tik daug skaudžiau ir padarydamas daugiau žalos.
Turėjo suprasti.
Jei nebūtų taip apakintas Zojos Bruk išvaizdos, – ji buvo tarsi kofeino šokas, vilkinti tamsių spalvų drabužiais, kurie tik pabrėžė miglotas žydrai pilkas akis ir tamsiai raudonai dažytas lūpas, – būtų tai supratęs. Nes ji vilkėjo per daug prabangių drabužių, pro kuriuos visiškai nesimatė nuogos odos. Ji nepuolė jam į glėbį vietoj pasisveikinimo. Nebuvo jokios suvokiamos priežasties, kodėl ji atėjo pas jį ir privertė visą klubą, pilną gražių ir prieinamų moterų, tiesiog nublankti.
Nuo tos akimirkos, kai jų žvilgsniai susitiko, Hanteris nebematė nieko daugiau.
Bet tokios moterys kaip Zoja pastaruoju metu jo neužkalbindavo ir neieškodavo, ypač tokiose vietose. Jos manė, kad žino apie jį viską, ką turi žinoti, o jis stengėsi sustiprinti prastą jų nuomonę. Jos smerkė jį iš tolo, nuo aukštų savo moralinių vertybių bokštų, ir jam tai patiko. Hanteris nenorėjo su kuo nors suartėti ir sugriauti to žmogaus gyvenimą.
Jis turėjo suprasti.
Net ir po šitiek metų Sara vis dar buvo tarsi kilpa ant jo kaklo. Taip bus amžinai ir pelnytai. Hanteris tik apgaudinėjo save tikėdamasis, kad grįžęs į Niujorką pabėgs nuo prisiminimų. Įsivaizduodamas, kad pamirš siaubingą tiesą. Dėl to net ignoravo senų draugų pastangas galiausiai atkeršyti už tai, kas buvo jai padaryta. Deja, dešimtmečiu per vėlai.
– Nesupratau? – Hanterio balsas buvo pasikeitęs, bet Zojos šypsena jį veikė daug stipriau, nei turėtų. Stipriau, nei būtų protinga.
– Girdėjote mane.
– Taip. Bet nelabai suprantu, ką nori pasakyti.
Jos šypsena praplatėjo ir išmušė Hanterį iš pusiausvyros. Jis pasijuto piktas ir išalkęs, išstumtas iš įprastos abejingumo būsenos. Netgi sutrikęs – ir būtent tai jam nuo seno atrodė neatleistina. Prieš dešimtmetį Hanteris suprato, kad yra siaubingas žmogus, ir nuo tada kasdien tai įrodinėjo sau ir kitiems. Kodėl tai niekad nesibaigia?
– Manau, kad puikiai suprantate, – beveik linksmai atsakė Zoja. – Bet jei norite, galite apsimesti, kad viskas yra priešingai. Dėl to blogiau apie jus negalvosiu. Tai tiesiog neįmanoma. Bet kuriuo atveju, lauksiu jūsų savo kabinete rytoj dešimtą.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
