pamojusi pirštais ji dingo.
Siena prunkštelėjo ir pradėjo rinkti kavos puodelius, bet netikėtai žurnalas atsivertė, ir ji nustojo kvėpavusi, nes išvydo studijoje darytą aukšto raumeningo vyro su baltais marškinėliais ir languotu kiltu nuotrauką.
Mėnesio gražuolis – Bretas Kameronas.
Akimirksniu persikėlė į ankštą ir sausakimšą žmonių Rosių tratorijos virtuvę prieš dvylika metų. Prisiminė pirmą prabėgomis mestą žvilgsnį į naująjį tetos Marijos virėją mokinį.
Sienai buvo šešiolika, tiesiai iš mokyklos ji pateko į virtuvę, kur tėvas ir vyresnis brolis Frenkis ruošė svečiams vakarienę. Dėl galimybės mokytis pas Rosius virėjų koledže būdavo kovojama, patekdavo tik geriausi mokiniai.
Virtuvėje sparčiai darbavosi liesas paauglys ugningomis akimis ir įžūliai ginčijosi su Frenkiu dėl geriausio šviežių bazilikų smulkinimo būdo.
Tada ji įsimylėjo.
Beprotiškai. Aistringai. Nė nesudvejojusi.
Įsimylėjo.
Vienas žvilgsnis. Tiek tereikėjo.
Siena užsimerkė ir prisiminė ryškų vaizdinį, įsirėžusį į atmintį prieš daugelį metų.
Ilgi šviesūs jo plaukai, surišti į kaselę ir pridengti dryžuota skarele, paryškino griežtas veido linijas, vaikinas buvo įsitempęs, taip stengėsi užgniaužti energiją ir ugningą prigimtį, kad, atrodė, viskas aplink vibruoja ir užpildo erdvę.
Susikaupęs jis ilgais laibais pirštais plėšė šviežių bazilikų lapelius, o Frenkis riestais ašmenimis kapojo siauromis juostelėmis.
Abu savo bazilikų krūveles pabarstė jūros druska ir užlašino tyro alyvuogių aliejaus.
Užburta ji stebėjo, kaip Frenkis ir blondinas ragavo vienas kito lapelių su duona, paskui sūriu ir slyviniais pomidorais, vis lankstydamiesi tarp dviejų pjaustymo lentelių. Galiausiai šviesiaplaukis nusišypsojo Frenkiui ir linktelėjo.
Brolis jam pliaukštelėjo per petį – taip nesielgė su jokiu kitu virėju – ir abu šypsodamiesi atsisuko.
Tada vos sekundę liesasis paauglys įsmeigė į ją tokį skvarbų ir drąsų žvilgsnį, kad atrodė, lyg du šviesiai mėlyni lazeriai kaukolėje būtų deginę skyles.
O, vargeli…
Be abejo, Frenkis atsitraukė nuo darbo, kad supažindintų mažąją sesutę su nauju mokiniu, Bretu, bet tada ji jau buvo virtusi veblenančia nevykėle.
Nėra ko stebėtis, kad į cypiantį labas jis atsakė dusliu murmesiu. Bretui ji tikriausiai atrodė kaip kvaila paauglė, įsibrovusi į ypatingą valgomųjų kerų pasaulį, kuriame virėjai buvo burtininkai.
Turbūt negelbėjo ir tai, kad buvo apkūni, nerangi ir labai drovi šalia berniukų.
Šešias savaites, kol Bretas mokėsi amato Rosių tratorijos virtuvėje, Siena sugalvodavo neįtikėtinai daug priežasčių ten atsidurti.
Beviltiškai ieškojo progos kelias sekundes pabūti šalia Breto.
Užuosti jį.
Pajusti energiją, kuri, rodėsi, virpėjo jam įtemptai dirbant. Išgirsti jo balsą tariant virėjau!, kai jos tėvas pateikdavo salotų arba šaltojo užkandžio užsakymą.
Sekmadienio popietėmis bėgti prie stalo, kad per bendrus šeimos ir darbuotojų pietus galėtų sėdėti priešais Bretą.
Joks vaikinas mokykloje ar kur kitur nė iš tolo neprilygo Bretui Kameronui.
Dienomis mokykloje ji būdavo tarsi apsvaigusi, nekantriai laukdavo brangių akimirkų, kai vėl išvys jį vakare ir savaitgaliais.
Net jei tada buvo tokia drovi, kad negalėjo kalbėtis su juo. Apie tai buvo baisu ir pagalvoti.
Bretas Kameronas – pirmoji jos simpatija.
Akimirką Sieną pagavo paaugliškos baimės ir drovumo banga. Ji nebuvo pirmoji mokinukė, kuri nors kartą jautėsi svetima ir apsimetėlė, be abejo, nebuvo ir paskutinė, bet, vos pagalvojusi apie tas liūdnas dienas, paniuro.
Pasipurtė ir sumirksėjo, kad nuvytų prisiminimus.
Nuo tada abu nuėjo ilgą kelią.
Siena nusišypsojo žvelgdama į straipsnį žurnale ir pirmą kartą tą dieną sukikeno. Mėnesio gražuolis, tikrai!
Jis vis dar išvaizdžiausias kada nors matytas virėjas!
Devyniolikmetis Bretas buvo aukštas, liesas, maisto apsėstas paauglys. Mūvėjo tik virėjo kelnes, turėjo dvejus vienodus balkšvus marškinėlius. Bėgant savaitėms jie darėsi vis mažiau gaivūs.
Dabar atrodė taip, lyg profesionalūs stilistai būtų valandų valandas jį gražinę. Vis dėlto pinigai tinkamai išleisti vienam geriausių virėjų, ateinančiam į maitinimo pasaulį lyg audra. Pastarąjį kartą, kai perskaitė jo vardą spaudoje, Bretas gavo apdovanojimą už darbą viešbučio restorane Australijoje. Tikriausiai dėl to buvo toks įdegęs, net mėlynos akys labiau žibėjo.
Jis tikrai pastambėjo. Balti marškiniai aptempė plačius pečius, išryškino tvirtą kaklą, dailiai nukirpti šviesūs plaukai pabrėžė griežtą žandikaulio liniją.
Du dalykai nepasikeitė.
Jo akys buvo mėlynos kaip jūra. Ir šypsojosi.
Skvarbios. Protingos. Dėmesingos.
Mažytės šypsenos linijos skleidėsi įdegusiame veide. Na, jis tikrai turėjo ko šypsotis. Nuo mažytės Marijos Rosi tratorijos mokinio šiaurės Londone iki Geriausio naujojo virėjo titulo Maisto ir gėrimų apdovanojimuose jis nuėjo ilgą kelią.
Ir rankos. Šioje nuotraukoje jos uždėtos ant klubų. Jo pirštai judėdavo taip greitai, kad Siena bijodavo sumirksėti ir pražiopsoti ką nors svarbaus. Ilgi ploni pirštai. Kiek laiko svajojo apie tas rankas?
Sieną suviliojo tos rankos. Be abejonės. Priminė Andželo.
Ak, Bretai. Jei žinotum, kiek rūpesčių man sukėlei!
Tik jį Siena kaltino apkrėtus virėjų virusu. Gerai žinoma epidemija.
Koledže Karla ją praminė virėjų magnetu.
Kiekvienas virėjas šimto mylių spinduliu pajusdavo, kad Siena netoli, ir kalbindavo.
Laikrodžio dūžis išblaškė svajingas mintis, prieš užversdama žurnalą, ji dar kartą žvilgtelėjo į nuotrauką ir sugrūdo patinusias kojas į batelius.
Velnias! Pavėluos!
Dar vienas dalykas, dėl ko kaltas Bretas Kameronas! Kad ir kur jis būtų!
Nereikėjo skubėti! Siena nekantriai beveik dešimt minučių sėdėjo su kitais viešbučio
