restorano vadybininke Greistouno dvare.
Ji taip norėjo šito darbo. Dėl to labiausiai stengėsi nuo tada, kai pirmą kartą apsivilko padavėjos uniformą Rosių šeimos restorane Londone.
Nieko keista, kad jos širdis smarkiai plakė.
Patrikas apsidairė ir nusišypsojęs švelniai palietė peiliu stiklinę vandens. Nutilus nervingiems pokalbiams per kambarį nusirito laukimo banga.
– Dėkoju, kad atėjote iš anksto neįspėti. Kaip visi žinote, neprilygstamas vyriausiasis mūsų virėjas Andrė Mišonas po trisdešimt dvejų darbo Dvare metų mėnesio pabaigoje eis į pensiją. Nekantriai laukiu išlydėtuvių vakarėlio, bet jo sprendimas sukėlė tikrą galvos skausmą vadybininkams. Kaip rasti kitą virėją, kuris taip aistringai siektų meistriškumo ir kokybės, dėl ko Dvaras tapo toks mėgstamas?
Prašau, greičiau prie reikalo, – Siena kibirkščiavo nekantrumu. – Prašau, pasakyk, su kuo dirbsiu nuo kito mėnesio!
– Džiaugiuosi pranešdamas, kad per pastaruosius kelis mėnesius kalbėjomės su vienais žymiausių pasaulyje jaunųjų virėjų, ir po ilgų svarstymų išrinkome nugalėtoją. Ponios ir ponai, man labai malonu pranešti, kad naujas vyriausias Greistouno dvaro virėjas bus… žymus televizijos virėjas Andželas Perucis! Žinau, jūs sužavėti, kaip ir aš.
Siena abiem rankomis įsikibo kėdės ranktūrių ir kelis kartus įkvėpė, kad nenukristų arba apimta siaubo neišbėgtų iš kambario.
Ne. Ne. Ne. Tik ne Andželas.
Ne. Nejau likimas iškrėtė tokį pokštą. Tikriausiai čia kokia nors klaida. Negi ką tik išgirdo jo vardą?
Siena sėdėjo sustingusi. Mintys ėmė suktis kaip kaleidoskopas. Koks siaubas.
Širdis taip smarkiai daužėsi, kad net buvo baisu, ji labai stengėsi nepravirkti ir nepradėti rėkti.
Andželas! Iš visų pasaulio virėjų būtinai reikėjo išsirinkti tą, su kuriuo Siena nebenorėjo turėti nieko bendra. Buvusį sužadėtinį. Vyrą, mėnuo iki vestuvių palikusį ją sudaužyta širdimi ir nusivylusią.
Taip neturėjo vykti. Ypač dabar. Jai. Čia. Po ketverių metų.
Ne! Besiveržiančios ašaros suvilgė akių kampučius, ji nematė, kas dedasi aplink.
Tik po kelių sekundžių suprato, kad Karla baksnoja jai ranką ir galva rodo į pakylą. Patrikas kalbėjo apie naująjį restorano vadybininką.
– Panelė Siena Rosi jau įrodė, ko gali pasiekti būdama vyriausioji padavėja. Sveika prisidėjusi, sveikiname, panele Rosi. Žinau, kad būsite puiki restorano vadybininkė. Virėjas Perucis tiesiog nekantrauja pradėti dirbti su jumis.
ANTRAS SKYRIUS
♥ Ir vieno išvaizdaus virėjo su kiltu
Bretas Kameronas, sugrūdęs rankas į darbinių kelnių kišenes, stovėjo ir spoksojo į skalda padengtą statybvietę, kur turėjo išdygti pirmasis jo restoranas.
Prieš keturias dienas jis buvo saulėtojoje Adelaidėje, linksminosi išleistuvių vakarėlyje, vartė mėsą lauko kepsninėje ir nekantriai laukė, kada pradės dirbti nuosavoje virtuvėje vidurio Londone.
Šiame didmiestyje jį pasitiko šlapia pilka vasario popietė, kitoje vartų pusėje kurtinamai gaudė eismas. Pasveikinimas nebuvo šiltas ir žavingas, bet tą akimirką jis nepastebėjo triukšmo ir dulksnos.
Štai. Daug metų svajojus ir planavus, pagaliau tai virs tikrove. O iš visų galimų rinktis pasaulio vietų tebuvo vienintelė, kur norėjo grįžti.
Tik į Londoną.
Šiame mieste iškentė blogiausius metus, tapo piktas ir suirzęs paauglys, bet susitaikė su tuo, ką gyvenimas jam iškrėtė.
Tada Londonas buvo šaltas, nesvetingas, vieniša motina tampė jį iš vieno pigaus nuomojamo buto į kitą, kol susirasdavo vieną, du, kartais net tris įgūdžių nereikalaujančius darbus, kad sumokėtų nuomą ir sudurtų galą su galu.
Norint už tuos darbus gauti algą, nereikėjo mokėti labai gerai skaityti ar rašyti.
Tokių darbų jis pradėjo nekęsti, bet buvo gana gudrus ir pripažino, kad pačiam teks jų imtis, kai tik suaugs ir išeis iš mokyklos.
Kas samdys berniuką, prašyme vos galintį nurodyti savo vardą ir adresą, ką jau klabėti apie tai, ar jis apskritai geba perskaityti klausimus?
Berniuką, visose dešimtyje, o gal daugiau lankytų mokyklų pasižymėjusį kaip sunkaus elgesio. Nors ir kaip sunkiai dirbo, jis neįstengė atsikratyti lėtapėdžio ar tinginio etiketės. Nepažangus.
Jei pasauliui troško įrodyti, kiek tas berniukas pažengė ir pasiekė nuo tada, kai pastarąjį kartą vaikščiojo šiomis gatvėmis, turėjo grįžti į Londoną.
Bretas įkvėpė drėgno oro.
Apgailestauti neverta. Nebuvo taip jau blogai. Jo, kaip virėjo, kelias prasidėjo šiame mieste.
Sunku patikėti, kad Marijos Rosi tratorija ir senasis virėjų koledžas vos už kelių mylių! Kartais atrodė, kad praėjo šimtmetis. Sunkaus, sekinamo darbo ir skaudžios patirties šimtmetis.
Prieš tiek metų suteikdama jam galimybę, Marija Rosi nežinojo, su kuo susideda.
Smarkiai rizikavo, kai priėmė nepažįstamąjį, nes nenutuokė, kas iš jo išeis, bet vis dėlto patikėjo ir įsipareigojo.
Taip, kaip dabar jis.
Nors buvo bankų ir rėmėjų, norinčių pagelbėti naujajam restoranui, už viską atsakingas jis. Nuosava virtuvė.
Net sėkmingiausi restoranai sunkiai išsilaiko, tad projektas buvo beprotiškas ir jaudinantis – jis nekantravo pradėti.
Energija sruvo gyslomis. Tai nuostabiausias gyvenimo nuotykis!
Netgi plytos ir cementas linksmino. Iki šiol tebuvo idėja. Svajonė, apkalbėta su draugu Krisu prie daugybės puodelių kavos ir taurių vyno per dvejus pašėlusius metus, praleistus Paryžiuje mokantis beveik prieš dešimtmetį.
O dabar jis matė, kaip ta svajonė įkvepia gyvybės.
Ilgai skrisdamas iš Australijos jis beveik nemiegojo. Galvoje sukosi valgiaraščiai, sudėtingi kas, ką ir kur deriniai, kad būtų sukurtas klestintis restorano verslas.
– Kur padėjai kiltą, senas bičiuli? – raiškiu balsu angliškai sugriaudėjo išvaizdus žemo ūgio kresnas vyras, prižygiavęs prie Breto tarp plytų krūvų. – Palikai Ozo šalyje?
Bretas suspaudė geriausiam draugui ranką, tada pliaukštelėjo per nugarą.
– Tik nepradėk! – atsakė su australišku akcentu. – Kaip visada, puiki reklama, betgi žinai, kad Glazge praleidau tik pirmuosius du gyvenimo mėnesius? Kameronų klanas to neatleis!
– Esu tikras, kad atleis, kai tik ši
