>
PRATARMĖ
Dubako Karalystė, ankstyva vasara.
Saulės spinduliai iš blankiai žydro dangaus nusidriekė tartum lydyto aukso juosta.
Nedidelis būrys vyrų sėdėjo ant arklių ir nejudėjo, juos gaubė bekraštės dykumos tyla.
Visų akys buvo įsmeigtos į nuošaliau pasitraukusį raitelį, kuris laikė vištvanagį su užmaukšlintu gobtuvėliu. Paukštis buvo tvirtai įsikibęs nagais jam į riešą, apmautą odine pirštine.
Pagaliau vienas iš būrio švelniai paragino savo žirgą ir prijojo prie jo.
– Laikas, Tarikai, – tyliai pasakė.
Vyriškis, vadinamas Tariku, linktelėjo.
– Žinau.
Jis iš tiesų žinojo. Seniai laikas – tėvas teisus, bet šis paskutinis mirusio brolio Šarifo pagerbimas darėsi beveik toks pat emociškai kankinantis, kaip ir jo laidotuvės.
Kas galėjo pamanyti, kad senovinis paprotys taip draskys širdį? Tarikas užaugo Dubake, bet daug metų negyveno Emyratuose. Jis tapo šiuolaikiškas, išsimokslinęs – tikras miestietis, o šis gestas tebuvo simbolinis…
– Tarikai?
Šis linktelėjo ir pakėlė ranką. Vanagas sudrebėjo, lyg būtų supratęs, kad gobtuvėlis tuojau bus nutrauktas.
Tarikas atlaisvino paukščiui pančius. Mažulyčiai varpeliai, puošiantys plonas odines kojas veržiančias juosteles, žvangėdami nukrito ant smėlio. Sekundę padelsęs jis atmazgė gobtuvėlį ir nusviedė šalin.
Pirmą kartą nuo tada, kai pateko į nelaisvę, vanagas tapo visiškai laisvas.
Tarikas pakėlė akis į išdegintą dangų. Žiūrint iš šalies, jis atrodė toks pat plėšrus, elegantiškas, kaip ir šis paukštis.
– Šarifai, mano brolau, – kimiai sušnibždėjo, – siunčiu Bašašarą pas tave. Skraidykite abu – tu ir jis – plačioje gimtosios mūsų šalies padangėje amžinai.
Akimirką Tarikas sudvejojo, paskui mostelėjo ranka pirmyn. Paukštis išskleidė galingus sparnus, pakilo nuo pirštinėtos rankos ir nuskrido liepsnojančios saulės link.
Kurį laiką niekas nejudėjo ir nekalbėjo. Sultonas atsikrenkštė.
– Atlikta, – tarė gergždžiančiu balsu.
Tarikas linktelėjo, vis dar įsmeigęs akis į saulę, nors vanagas jau seniai buvo dingęs.
– Taip, tėve.
– Tavo brolis ilsisi ramybėje.
Ar tikrai? Tarikui norėjosi tikėti tėvo žodžiais, bet staigi Šarifo mirtis jį sukrėtė. Brolio lėktuvas nukrito ir užsiliepsnojo, prireikė kelių dienų jo palaikams surasti…
– Jis buvo geras sūnus, – tyliai pasakė sultonas.
Tarikas linktelėjo.
– Šarifas būtų buvęs puikus valdovas. Bet jo nebėra ir mums reikia pergalvoti ateities planus.
Tariko žandikaulis įsitempė. Tikėjosi to, tačiau ne taip greitai. Nors kam atidėlioti tai, ką vis tiek reikės padaryti?
– Suprantama, tėve.
Sultonas atsiduso.
– Nešvaistykime tuščiai laiko, sūnau.
Tarikas nustebęs žvilgtelėjo į tėvą.
– Tu nesveikuoji?
– Nebent senatvę būtų galima vadinti liga, – sumurmėjo sultonas. – Šarifo mirtis, lyg to dar mums būtų reikėję, įrodė, kad Kismetas mums vadovauja. Dabar tu esi įpėdinis, Tarikai. Pradedu drebėti vien pagalvojęs apie tai, kas būtų, jei kas nors nutiktų tau…
Daugiau nieko nebereikėjo sakyti.
Tarikui teks paveldėjimo našta. Kad užtikrintų tęstinumą ir neišnyktų daug amžių gyvuojanti valdovų giminė, dabar jis turės prisiimti pareigą vesti ir susilaukti sūnaus.
Jei Šarifas būtų susituokęs ir turėjęs sūnų…
Jei Šarifas būtų gyvas, – mąstė Tarikas, o šviesiai pilkas akis ėmė deginti ašaros.
– Tik prisimink, kas nutiko gretimose šalyse, kai iškilo paveldimumo klausimas, – tarstelėjo sultonas, ne taip supratęs Tariko tylėjimą. – Ar to linkėtum ir mūsų tautai?
Tarikas krenkštelėjo.
– Manęs nereikia įtikinėti, tėve, – kimiai pasakė. – Padarysiu viską, kas turi būti padaryta.
Sultonas šyptelėjo.
– Gerai. O dabar eime. Josime į rūmus ir švęsime tavo brolio gyvenimą.
– Tu jok su kitais, o aš… noriu valandėlę pabūti vienas.
Akimirką sultonas dvejojo. Paskui apsuko arklį ir davė ženklą savo žmonėms. Jie nujojo vorele pagarbiai tylėdami, kaip ir prieš tai.
Nulipęs nuo žirgo, Tarikas paplekšnojo jam per sprandą ir darsyk žvilgtelėjo į dangų.
– Žmoną, Šarifai, – sušnibždėjo, – štai ką, aplinkybių verčiamas, aš turiu susirasti.
Tada nusišypsojo. Jei tik brolis būtų girdėjęs šį draugišką pasišaipymą, būtų supratęs. Jie vienas kitą panašiai erzindavo dar būdami vaikai.
– Kaip man tai padaryti, a?
Tačiau vietoj atsakymo teišgirdo vėjo aimaną.
– Reikėtų leisti tėvui ir tarybai išrinkti man nuotaką? Tu juk žinai, kas ja taptų. Abra, kuri pliurptų tol, kol užversčiau kojas. Lila, kuri netrukus svertų dukart daugiau už mane.
Vėjas vėl suaimanavo.
– Be abejonės, vyras turi teisę išsirinkti nuotaką.
Eržilas prunkštelėjo ir ėmė kanopa kasti smėlį.
– Kur man ją rasti, Šarifai? Emyratuose? Amerikoje? Kaip manai?
Žinoma, Šarifo nebuvo šalia ir Tarikas neišgirdo atsakymo, bet jo visai nereikėjo. Jis žinojo, ką būtų pasakęs brolis.
Amerikietė netaptų tobula žmona.
Amerikoje moterys dvejopos: vienos išpaikintos ir domisi neesminiais dalykais, kitos užsispyrusios ir kovoja dėl lygiateisiškumo.
Taigi jam netiktų.
Be abejo, Tarikas norėjo patrauklios žmonos, bet kėlė ir kitų reikalavimų. Ji turėtų būti maloni, palaikyti pokalbį per pietus nesukeldama politinių prieštaravimų ir manieromis neišsiskirti iš visuomenės sluoksnio, kuriam jis priklauso.
Kitaip tariant, tobulai žmonai tektų atlikti jo palydovės, o ne lygiavertės partnerės vaidmenį.
Vyrui, kuris vieną dieną žengs į sostą, reikėjo tokios moters. Tiesą sakant, kiekvienas trokštų
