style="font-size:15px;"> Jis vos netrinktelėjo Zajedui.
Theos, reikia susiimti.
Čia jis kaltas ir tai tik jo bėda. Niekieno kito.
Sugrįžus į salę akys nejučiomis ėmė dairytis Aleksandros. Surado: mergina atsisuko į jo pusę tarsi kokiam šeštam jausmui pakuždėjus, kad jis čia. Tačiau greitai nusigręžė.
Kristianas manė, kad jam puikiai sekasi nuslėpti kaltės sukeltą vidinį sąmyšį. Po aiškaus signalo, kai už nekaltą pastabą vos nepuolė mušti vieno artimiausių draugų, prisijungė prie pokylio, dėl kurio jie čia ir susirinko: gėrė, juokėsi ir kvailiojo, buvo tas pats senasis Kristianas kaip visuomet, kai būdavo su jais.
Tik kaskart atsigręžęs susidurdavo su veriančiomis Aleksandros akimis. Žvilgsniams susitikus jis tuojau nusisukdavo. Atrodė, kad ji linksminosi, šoko su visais, kas susiprato pakviesti, vienu metu net Oliviją nuo Roko buvo pačiupusi ir apsuko ratą šokių aikštelėje – svečiai iš pasitenkinimo net klyktelėjo.
Tik kai jaunikis su nuotaka susikibę už rankučių iškeliavo slapto medaus mėnesio, Kristianas nusprendė, kad jo pareigos jau atliktos.
Lokiškai apsikabino su Zajedu ir Stefanu, kurie jį visaip traukė per dantį už ėjimą tūpti kartu su vištomis, ir dingo iš salės, nepajėgdamas atsispirti troškimui paskutinį kartą pažvelgti į Aleksandrą. Šį kartą mergina į jį nežiūrėjo.
Jau susiruošęs lipti laiptais į miegamuosius išgirdo šaukiant savo vardą.
Priėjęs Stefanas dar kartą jį apkabino.
− Žaidi su ugnimi, drauge mano, – pakuždėjo į ausį.
− Nesuprantu, apie ką tu.
− Aišku, supranti, – bičiulis kiek atsitraukė ir draugiškai pliaukštelėjo Kristianui per abu skruostus. – Turi baigti. Dabar.
Kristianui prislėgė širdį: negali meluoti draugui.
− Viskas baigėsi net neprasidėję.
− Puiku. Taip ir toliau. Dėl mūsų visų.
Aleksandra giliai įkvėpė ir pabeldė į duris. Pokylis tebesitęsė, grupę pakeitė didžėjus, muzika drebino sienas. Svečių pilna vila, laimei, šiame sparne gana tylu ir tuščia.
Kiek palaukusi vėl pabarbeno. Garsiau.
Jei Kristianas patyliukais neišvažiavo, tebėra čia. Tai patvirtino ir blanki šviesa, sklindanti pro durų apačią. Ji lyg atsitiktinai užklausė Zajedo ir Stefano, kur dingo trečiasis muškietininkas. Aleksandra tikėjosi, kad tik įsivaizdavo užjaučiantį Stefano žvilgsnį, kai šis atsakė, kad bičiulis nuėjo miegoti.
Maldauju, Dieve, lai jis būna ten vienas.
Bet kokia tikimybė?
Ji juk tik dar vienas nuotykis – tik dar vienas įrantas jau visiškai priraižytoje lovos kojoje.
Kristianas Markosas keliauja per gyvenimą lydimas sudaužytų širdžių šleifo, besidriekiančio nuo Honkongo iki Londono. Kai kurios moterys savo istorijas pardavė laikraščiams – pasakas apie trumpalaikę aistrą ir išsiskyrimą. Kai kurios buvo piktos. Daugelis ilgesingos. Beveik visos troško, kad Kristianas ir vėl sudaužytų jų širdį.
Praėjo visa amžinybė, kol sujudėjo durų rankena ir šios prasivėrė.
Kristianas stovėjo vilkėdamas džinsus. Ir nieko daugiau. Sumirksėjo, prisimerkė.
− Ką čia veiki?
− Man reikia su tavimi pasišnekėti. Ar galiu užeiti?
Įdegusi gerklė sujudo.
− Prastas sumanymas.
− Svarbu.
Tvirtos lūpos paprastai ironiškai nusišypsodavo, bet dabar buvo suspaustos. Prasispraudęs pro Aleksandrą apsidairė į abi koridoriaus puses ir įsitempęs ją į kambarį staigiai uždarė duris.
Jo kambarys buvo švarus, smokingas tvarkingai kabojo ant spintos durų. Lova sujaukta, ant spintelės prie lovos planšetinis kompiuteris, šalia pusbutelis burbono ir tuščia stiklinė.
− Girtas? – rūsčiai paklausė mergina.
Tokiam pokalbiui reikia aiškios galvos.
− Ne, – jis priėjo prie lango ir užtraukė užuolaidas, – patikėk, labai stengiausi apsvaigti.
O kad ir jos būklė leistų pasistengti.
− Viskas šiandien praėjo šauniai, – tarė atsargiai sėsdamasi į krėslą kampe. Jai tikrai praverstų gurkšnelis burbono. Būtų lengviau įveikti tai, kas laukia – tuo neabejojo. – Rokas su Live tikrai atrodo labai laimingi.
Pagalvojus apie jųdviejų laimę, jos širdis nušvito džiaugsmu dėl brolio, bet ir apsunko, kad šito pati gali ir nepatirti.
Kristianas atsirėmė į sieną prie lango ir sunėrė rankas ant plačios krūtinės. Ji savo apartamentuose iš tiesų neturėjo galimybės gerai apžiūrėti jo torso, dabar įsižiūrėjusi geriau pajuto, kaip vėl kyla karštis, kurį jautė tą naktį.
Ilgi irklavimo ir bėgimo metai nušlifavo kūną: Kristianas buvo stiprus, atletiškas, plačiapetis. Dailūs plaukeliai pasibarstę ant bronzinės krūtinės… Vos susivaldė nepuolusi į glėbį, taip norėjosi rasti ramybę jo jėgoje.
Pasimylėjimas su juo – patirtis, kurios ji niekuomet neužmirš. Vienintelė tokia gyvenime.
Kad ir kaip stengėsi išvėdinti prisiminimus iš galvos, jie niekur nesitraukė, kankino, tyčiojosi iš jos, nes buvo visiškai aišku – to pakartoti niekuomet nebegalės.
Nuo paprasčiausio glotnios jo odos, prisiglaudusios prie nuogo kūno, prisiminimo visa lydėsi.
− Apie ką norėjai pasišnekėti? – paklausė jis nieko nelaukdamas.
Aleksandra atsitokėjo: jis nusiteikęs priešiškai, vadinasi, gerojo Kristiano, kurį pažinojo, čia nėra. Nereikia būti aiškiarege, kad suprastum: jam labiausiai knieti išguiti viešnią iš kambario.
Akivaizdu, kad gailisi ir bjaurisi savimi.
Aleksandros širdis sudundėjo į šonkaulius, skrandis vartėsi iš nervų, atrodė, kad tuojau apsvaigs.
Pati dėl visko kalta…
− Aš nėščia.
ANTRAS SKYRIUS
Po tokio Aleksandros pareiškimo stojo mirtina tyla.
Atrodė, kad Kristianas subliuško tiesiog akyse, lyg išgirdęs ką baisaus.
Tokia ir yra mano naujiena, – liūdnai mąstė mergina.
Pati nežinojo, kaip išsilaikė visą dieną,
