verto kadro. Netgi kai Sandras – alkoholikas jos tėvas – pasirodė girtas ir sukėlė bjaurią sceną, ji išliko šaltakraujiška. Tai Kristianas ir Zajedas ramiai prie jo priėjo ir išvedė lauk.
Kristianas prisvirduliavo prie lovos ir susiėmęs už galvos sunkiai ant jos sudribo.
− Prašau. Pasakyk ką nors, – maldavo Aleksandra.
Ašaros degino akis, ji tankiai mirksėjo. Kad ir kas atsitiks per kelias kitas minutes, ji neverks. Jau prisiverkė iki soties.
Kristianas pakėlė mėlynas akis.
− Seniai žinai?
− Jau kurį laiką įtariau, o prieš dvi dienas pasidariau testą, – ji nusijuokė, garsas buvo keistas net jos pačios ausims. – Trijų prireikė, vis tikėjausi, kad meluoja.
Bet kai ir trečiajame pasirodė teigiama linija, sukniubo ant lovos ir ėmė raudoti.
− Buvai pas gydytoją?
− Dar ne.
Aleksandra prikando lūpą. Beveik dviejų savaičių prireikė suprasti, kad vėluojančios mėnesinės gali kažką reikšti, per kitas dvi šiaip taip ištraukė galvą iš smėlio ir peržengė vaistinės slenkstį.
Nesitikėjo tapti motina. Motinystė turi eiti koja kojon su rimtais santykiais, o ji tokiais netikėjo.
− Bet esi įsitikinusi?
− Taip.
Kai padėties realybė pagaliau prasisunkė į sukrėstas smegenis, ašaros liovėsi.
Joje, pačiame moteriškumo viduryje, augo nauja gyvybė.
Kad ir kuo baigsis pokalbis su Kristianu, faktas, kad ši gyvybė – kūdikis – yra joje, nepasikeis. Niekas jos neparuošė tokiam nėštumo sukeltam jausmų antplūdžiui. Nors dar tik pati pradžia, ji jau mylėjo jį, tą keistą ateivį, augantį joje; neabejojo, kad padarytų viską, kad tik jį apgintų ir užaugintų.
Viską.
Kambaryje buvo tylu, girdėjo tik sunkų Kristiano alsavimą. Niekada nebuvo mačiusi jo veido – linijų ir kampų, iš kurių susiformavęs vadinamas vienu gražiausių veidų Europoje – tokio tuščio.
− Atsiprašau.
Jis suraukė antakius.
− Už ką?
− Viską sumoviau, – Aleksandra prisivertė pažvelgti vyrui į akis. – Nereguliariai gėriau tabletes.
Jis papurtė galvą ir išpūtė orą pro burną, persibraukė ranka trumpai kirptus šviesius plaukus.
− O man pasakyti nepagalvojai?
− Nesupratau, kaip tai pavojinga. Ne iki galo.
− Kaip galėjai nesuprasti? Čia gryniausia biologija.
Kristianas tyliai nusikeikė.
− Tabletes gėriau, nes mėnesinės skausmingos, o ne dėl kontracepcijos.
− Turėjai pasakyti. Theos, jei būčiau žinojęs, kad negeri jų vienodais intervalais, būčiau pasistengęs naudoti prezervatyvą.
− Atsiprašau, labai atsiprašau.
Jo krumpliai buvo balti. Aleksandra jautė kylantį grėsmingą įsiūtį.
− Gali save kaltinti… ir aš galiu viską suversti vien ant tavęs, – galiausiai pasakė Kristianas, – bet abu ten buvome. Turėjau naudoti apsaugos priemones, kaip paprastai darau.
Aleksandra užsimerkė, vydama šalin mintis apie jį su kitomis moterimis.
− Kristianai… negaliu viena pati. Man reikia tavo pagalbos… ne finansinės, kitokios.
Finansiškai ji susitvarkytų ir pati. Turi apartamentus, karjera klesti…
Atsimerkusi pažvelgė į vis dar sutrikusį jo veidą.
− Man ir pačiai galva sukosi, kol susigaudžiau, suprantu, kaip tai nesąžininga dėl tavęs, bet man reikia tavo pažado, tavo garbės žodžio, kad mums su kūdikiu padėsi, jei prireiks.
Ne, pasitikėti Kristianu ji negali. Jis juk vyras. O jie nuolat laužo pažadus.
Vis dėlto turi pamėginti įpūsti jam šiek tiek ištikimybės. Juk Kristianas – jos vaiko tėvas. Bet, kita vertus, jos tėvas – pats baisiausias melagis. Melavo motinai net jos mirties patale, žadėjo rūpintis vaikais, kol gyvas, jų nepalikti. Čia pats didžiausias jo melas.
Vieninteliai vyrai, kuriais galėjo pasikliauti, buvo brolis ir senelis. Gedinti širdis vos neplyšo neseniai sužinojus, kad net ir senelis turėjo savo tamsių paslapčių.
Jei ne jo mirtis, nieku gyvu nebūtų pasimylėjusi su Kristianu. Atsitrenkė į jį Mondelių mados namuose, kur turėjo susitikti su madų direktoriumi pasišnekėti apie nuotraukas, kurias nufotografuoti buvo pasamdyta. Kristianas užsuko pakviesti jos brolio pasilinksminti, tačiau Rokas buvo Niujorke.
O ji – prastas pakaitalas, bet tik dabar tai suprato, nes buvo prislėgta gedulo, net nenumanė, kaip jį įveikti. Tokio skausmo dar nebuvo patyrusi. Tebekentėjo ir dabar.
Kristianas atrodė palanki proga pasilinksminti, užmiršti skausmą bent vienam vakarui, todėl įkalbėjo vietoj brolio vestis ją. Nė iš tolo neįsivaizdavo, kad galėtų pakliūti su juo į lovą.
Tačiau taip padarė ir dabar tenka taikytis su padariniais.
Kaip ir Kristianui.
Nors Aleksandra juo niekuomet negalėjo pasitikėti iki galo, bet pasikliovė tiek, kad atiduotų nekaltybę. Tai turėtų šį tą reikšti.
Dabar laukė, kol jis ką nors pasakys. Vyro laikysena atrodė rami, tačiau akys grėsmingos. Mergina negalėjo jų perprasti.
− Kai naujienos apie nėštumą pasklis, spauda sulėks spiečiumi. Vieną skandalą tik ką išgyvenau, nepakelsiu viena pati dar ir kito. Tiesiog nepajėgsiu, – vien pagalvojus, kad teks vėl vienai grumtis, rankos drėko ir suko skrandį. Labai aiškiai prisiminė baisias dienas, kai paparacai laikė apgulę Mondelių vilą, kai buvo tapusi kaline savo pačios namuose. Niekada daugiau gyvenime nesijautė tokia išsigandusi ir vieniša. – Jei žinočiau, kad galiu tikėtis tavo pagalbos, jei prireiks, ir vėliau, kai jos prireiks kūdikiui, gal pavyktų ir vėl užmigti naktimis.
Kristiano gerklė sujudėjo, jis pasisuko ir griebė burbono taurę. Gerokai šliūkštelėjęs pasiūlė jai.
Ji papurtė galvą.
− Aišku, kad ne, – burbtelėjo ir išgėrė pats, – esi nėščia. Negėrei šiandien?
− Paragavau šampano, kai sakėme tostus, bet tik tiek.
Jis atsistojo ir nuėjo prie lango, atitraukė užuolaidą.
− Ar padėsi man? – neatlyžo Aleksandra.
Jai
