ateis. Mintyse ir fiziškai pasiruošė.
– Juk pasakiau – traukis.
Greisė tvirčiau suspaudė ginklą, bet rankos drebėjo taip smarkiai, kad vos išlaikė jas tiesiai.
– Ar visus svečius šitaip pasitinki, bella?
Jis palenkė galvą į šoną ir žengė dar žingsnį, tada dar vieną, gilios vyro akys tebestebeilijo jai į veidą. Greisė buvo užmiršusi, kokios jos kerinčios, kaip vešlios juodos blakstienos taip įrėmina akis, kad moteris kitados tikėjo jas esant juodutėles. Tik geriau įsižiūrėjęs supranti, kad iš tiesų akys tamsiai mėlynos lyg vasaros naktis. O kartą pamatęs tą spalvą tikrai nepamirši.
Pirmą kartą išvydusi tas akis iš arti Greisė sureagavo audringai. Atgijo kiekviena kūno ląstelė. Tą akimirką ji beviltiškai įsimylėjo.
Tik tai buvo seniai. Meilė, kurią jautė, užgeso prieš dešimtį mėnesių, kai suvokė, koks iš tiesų šis vyras.
– Tik nekviestus. – Ji tyčia demonstratyviai tvirčiau sugriebė slystantį ginklą. – Kartoju paskutinį kartą – dink iš mano namų.
Jis buvo taip arti, kad Greisė matė tvinkčiojant smilkinį. Reikia jį tuojau pat išguiti.
– Padėk revolverį, Greise. Nė žalio supratimo neturi, kaip elgtis su tokiu pavojingu ginklu.
Lukas nesitikėjo, kad bus sutiktas į krūtinę nukreiptu ginklu. Vyro širdis daužėsi krūtinėje, ir nors jis nemanė, kad Greisė šautų, nenorėjo jos taip išgąsdinti, kad iškrėstų kokią kvailystę.
Nebe taip džiaugėsi, kad ją surado. Pagaliau.
Kai tik atpažino ją nuotraukoje, iš karto užsisakė lėktuvą, nuolat budintį, jei kartais prireiktų, ir atskrido tiesiai į Angliją.
Greisės veidas neatskleidė jausmų.
– Nė iš tolo nenumanai, ką sugebu. Kaip mane radai?
Lukas šiaip taip užgniaužė abejingų žodžių sukeltą pyktį. Greisė tokia bejausmė, tarsi kalbėtųsi su nepažįstamu žmogumi.
– Labai sunkiai. O dabar padėk ginklą. Noriu tik šnektelėti. Nieko daugiau.
Moteris neslėpė nepasitikėjimo.
– Tokį kelią įveikei ir tiek vargai vien tam, kad pasikalbėtum? Tai kodėl nepasibeldei į duris, kaip daro normalūs žmonės, kam samdei tą marionetę, kad nukreiptų dėmesį, kol brausiesi pro kiemo duris?
– Nes, išmintingoji gudrioji melage Greise, privertei visą Europą aplakstyti. Pasistengei, kad išnyktum. Pasislėpei neįtikėtinai toli.
Moteriai taip sekėsi lenkti jį žingsniu, kad Lukas jau tikėjo ją turint magiškus vartus, pro kuriuos ji dingdavo vos jam priartėjus. Net neįsitikinęs, kad nuotraukoje tikrai Greisė, įsakė vyrams nenuleisti nuo namo akių ir ją sekti, kad ir kur eitų. Dėl viso pikto. Nebeketino vėl leisti jai išslysti iš pirštų.
– Nieko aš neverčiau. Jei būčiau norėjusi, kad mane rastum, būčiau palikusi nuorodas. – Dešine ranka tebelaikydama revolverį, Greisė kairę nusišluostė į chalato šoną, drabužis prasiskleidė.
Aiškiai abejinga. Tik abejingumas paviršutinis.
Vyro kraujas sutirštėjo. Ilgos pižaminės kelnės ir derantys marškinėliai atskleidė liaunos, beveik berniukiškos figūros grožį. Vis dėlto jos kūnas apvalesnis, nei jis prisiminė, švelnumas netiko prie abejingų šviesiai rudų akių.
Lukui išdžiūvo burna. Liežuviu sudrėkinęs lūpas, jis toliau smalsiai nužiūrinėjo.
Greisė smarkiai pasikeitė. Susidūręs gatvėje gal nebūtų ir pažinęs. To, be abejo, ji ir siekė.
Ir nuotraukos jis vos nepražiopsojo. Prireikė tik keleto minučių jo vyrams atvažiuoti ir pasislėpti strateginiuose taškuose, kuriuose neužgriebia kameros. Ji, įsisupusi į storą beformį apsiaustą, išspūdino iš namų vos kelioms minutėms paimti laiškų iš dėžutės įvažos gale. Prieš jai dingstant vyrai pagavo keletą kadrų, bet tik vienoje nuotraukoje matyti moters veidas.
Luko dėmesį patraukė savitai palenkta galva. Įsižiūrėjus pilve kažinkas tarsi apsivertė. Greisė. Ji taip pakreipdavo galvą, kai susimąstydavo, taip sustingdavo priešais didžiulę drobę su teptuku dantyse. Žinoma, tuomet plaukai buvo ilgi. Šviesūs. Ne tokie trumpi ir raudoni lyg laumės kaip dabar. Toks stilius Lukui bjaurus, bet Greisei visai tiko. Atrodė viliojanti.
Gundanti.
– Ir iš kur žinoti, kad nenori būti surasta? – ramiai paklausė Lukas. – Išvažiavai nieko nepasakiusi nei man, nei kam kitam. Nė raštelio nesiteikei parašyti.
– Maniau, kad ir tyla gana iškalbinga.
Tyla tikrai daug bylojo. Bet kaip galėjo jos neieškoti? Amžinai būtų ieškojęs.
Juk šita moteris prisiekė jį mylėti ir gerbti, kol išskirs mirtis, o ne… Tai ir didžiausia bėda. Jis nė nenumanė, kodėl Greisė pradingo iš jo gyvenimo. Ir dabar vos galėjo patikėti, kad stovi vos už dešimties pėdų nuo jos.
– Drabužių nepasiėmei.
Ji nieko nepasiėmė. Išėjo pasivaikščioti po dvarą, perlipo per tvorą ir dingo.
– Tavo stuobriai būtų sunerimę, jei būčiau vaikštinėjusi po vynuogyną su dideliu rausvu lagaminu.
Ji tikrai kalba sarkastiškai? Greisė?
– Žinojau, kad bandysi surasti. Štai kam man ginklas – kad sulaikyčiau tave arba tavo vyrus ir nepriverstumėte sugrįžti. Klausyk, ką pasakysiu: į Siciliją nė kojos nebekelsiu. Jei nenori sužinoti, kaip gerai šaudau, siūlau dingti. Ir rankas laikyk taip, kad matyčiau.
Lukas tik nepatikliai stebeilijo.
– Kas, po velnių, atsitiko?
Tai jau ne ta nerūpestinga dailininkė, kurią jis pažino ir mylėjo, nebe ta moteris, kuri į jį žiūrėjo laiminga. Lukas pratęs, kad moterys į jį žvelgtų aistringai… netgi atsidavusios. Niekas Greisės nebūtų apkaltinęs atsidavimu, tačiau ji vienintelė paskatino tikėti, jog jos pasaulis – geresnė ir laimingesnė vieta, į kurią jis turi pakliūti. Ji vienintelė, su kuria jo paties pasaulis tapo laimingas.
O dabar toks kontrastas – šios moters akys spinduliuoja šaltą panieką. Tarsi svetimos.
Žmona, kurią Lukas pažinojo, nebeegzistavo. Bent ne jam.
Gal su draugais ji ir tebebuvo ta pati senoji Greisė. Galbūt ir dabar šaltas kambarys sušyla nuo jos šypsenos.
Bet ne jam.
Pro akis staiga aptemdžiusį rūką prasiveržė ledinis moters balsas:
– Juk sakoma: paskubomis vedęs ilgai gailėsiesi. Na, tave palikusi nieko kito ir nedariau, tik gailėjausi.
Atmintyje išplaukė
