sužinos. Net jei reikėtų ją pririšti prie kėdės visam mėnesiui, tiesą vis tiek išpeš.
– Klausiu dar kartą – kaip mane suradai? – pro sukąstus dantis iškošė Greisė.
– Padėjo draugės skambutis.
Pagaliau šaltakraujiškumas susvyravo, moteris net išsižiojo.
– Kara?
– Taip.
– Netikiu. Kara neišduotų.
– Ji ir neišdavė. Telefonas pakuždėjo. Skambinai jai netrukus mane palikusi.
Greisė perbalo.
– Ji nebūtų davusi numerio.
– Nebūtų, – patenkintas, kad prasiveržė pro abejingą paviršių, pritarė Lukas.
Jo žmonės neturėjo už ko užsikabinti – telefonas nebenaudojamas, greičiausiai išmestas arba sudaužytas. Dar vienas akligatvis. Bent taip atrodė, kol prieš savaitę jis netikėtai atgijo. Laimė, Lukas sumokėjo kai kam iš mobiliųjų tinklų, kad dėl visa ko stebėtų numerį – jei įvyktų stebuklas. Pasirodo, stebuklų būna.
– Ar Kara žino, ką padarei?
– Nenutuokiu.
Kas jam rūpi. Lukui svarbu tik Greisės drebančios rankos. Rankų drebėjimas ir ginklas – prastas derinys.
– Duok ginklą arba padėk.
– Ne. – Ji aukščiau pakėlė revolverį, akys išsiplėtė. – Nepadėsiu, kol neišeisi. Dink iš mano namų.
– Niekur aš neisiu, todėl gali drąsiai padėti.
Jis kalbėjo ramiai, žengė žingsnį arčiau.
– Palik mane ramybėje, – jau garsiau paliepė Greisė. – Ir nesiartink.
– Juk abu žinome, kad į mane nešausi. – Lukas nuleido vieną ranką, tada ištiesė, pirštų galais beveik siekė vamzdį.
– Juk sakiau – palik mane ramybėje! – klyktelėjo Greisė, o jo kišenėje tą akimirką suskambo telefonas.
Tarsi suveikus kokiai spyruoklei Greisė šoktelėjo.
Mažučiame namelyje nuaidėjęs šūvis apkurtino, bet Lukas nepajuto nė dūrio į dešinį petį.
Jis sustingo, Greisės krūtinė sudrebėjo ir ji išmetė ginklą ant akmeninių grindų. Revolveris nubarškėjo – tas garsas vienintelis aidėjo jai ausyse.
Vos pamatęs perbalusį žmonos veidą Lukas pajuto šilumą petyje ir pažvelgė į jį. Tempdamas švarką susiraukė nuo deginančio skausmo. Negalėjo patikėti: per baltus marškinius tekėjo lipni raudona srovė, tačiau skausmo nepalyginsi su šoku galų gale supratus, kad girdi ne šūvio aidą, o kūdikio verksmą.
Ji šovė į Luką.
Gerasis Dieve, ji šovė.
Apkurtusiomis ausimis moteris girdėjo Lilės verksmą, garsas atrodė tolimas lyg mėnulis.
Ji šovė.
Užsidengusi burną ranka Greisė tik žiūrėjo, kaip Lukui iš dešinio peties bėga kraujas.
Jis vėl įsmeigė į ją akis – buvo sukrėstas.
Lyg ne savo kojomis Greisė pripuolė prie vyro. Stingo kraujas. Iš arčiau žaizda atrodė dar pavojingesnė. Ji ištiesė ranką ir sudvejojusi palietė.
– Atleisk, – suvapėjo, galvoje tarsi būgnas aidėjo. – Atnešiu ką nors kraujui sustabdyti.
Apimta siaubo Greisė nuskubėjo prie spintelės, išsitraukė tą patį krepšį, kuriame laikė tą baisųjį ginklą, ir pagriebė keletą rankšluostėlių.
Lilės verksmas garsėjo, veržėsi pro storas namo sienas, brovėsi Greisei į širdį.
Gerasis Dieve, ką ji daro?
Ar ir Lukas girdi verksmą? O gal pašautas apkurto, kaip kurį laiką ir ji?
Jis atsisėdo prie stalo. Įdegusi oda pastebimai pabalo, Greisė aiškiai matė apšepusį smakrą.
Pirmą kartą matė jį tokį pažeidžiamą.
Pasilenkusi moteris prispaudė rankšluostį prie žaizdos. Sveika ranka Lukas sugriebė ją už riešo.
– Ką čia darai?
– Bandau sustabdyti kraują.
Lukas sukando dantis ir pasilenkė į priekį – veidus teskyrė koks colis.
– Ir pats sugebu pasirūpinti savo žaizdomis. Palik mane ir eik pas kūdikį, kurį slepi antrame aukšte.
Antras skyrius
Išgirdus tokius grėsmingus žodžius Greisės širdis nusirito į kulnus.
Jos akys sužaibavo, tada užuodė nuo vyro sklindantį šiltą mėtinį kvapą, ir kūnu perbėgo šiurpuliukai.
– Tau gresia pavojus? – sugebėjo išlementi ir trūktelėjo riešą.
– Ne.
Jis sugniaužė dar tvirčiau.
– Tada paleisk.
Nakties mėlynumo akys žybtelėjo, jis atleido pirštus tarsi robotas paspaudus pultelį. Ji užlėkė prietemos gaubiamais laiptais į miegamąjį, kuriame gyveno su dvylikos savaičių dukrele.
Lilė gulėjo lovelėje ant nugarytės. Rankytes buvo atmetusi lyg žvaigždutė, spardėsi kojelėmis, surauktas mielas veidukas buvo smarkiai išraudęs. Greisė neabejojo: jei Lilės ašarų latakėliai jau būtų išsivystę, skruostukai būtų šlaputėliai.
Moteris paėmė ją iš lovelės ir priglaudė prie krūtinės, įtraukė saldaus nekalto kūdikėlio kvapo.
– Ak, Lile, atleisk, – sukuždėjo, švelniai ramino sūpuodama, – mamytė pasielgė baisiai, labai baisiai.
Suvokus, ką padarė, tarsi cunamis užgriuvo. Ji patapšnojo mergytei užpakaliuką kuždėdama švelnius žodžius, bet mintys leidosi šuoliais.
Ji pašovė Luką. Šovė į žmogų, gyvą žmogų. Sužeidė vyrą, kurį mylėjo, kuris dabar jau žino apie dukterį.
Uosdama Lilės kvapą kiek susiėmė, susidėliojo mintis, protą temdantis rūkas sklaidėsi.
Tokiomis aplinkybėmis ji juk negali veikti negalvodama. Reikia susikaupti, kol dar nevėlu.
Vėlu?
Ką ji stengiasi apkvailinti? Aišku, kad per vėlu.
Ko
