Prologas
Ribos egzistavo – tik Loganas negalėjo prisiminti, kur jos buvo.
Jis gulėjo ant lovos, nuogas ir drebantis, sunkiai kvėpuodamas ir nieko negalvodamas. Moteris, plačiai išsidriekusi žemiau, atrodė ne geriau. Po visko buvo atsipalaidavęs, tik atsitiktinis trūkčiojimas priminė, kad būta kažko stipraus. Jai kvėpuojant krūtinė vos leidosi ir vėl kilo.
Loganas pažvelgė į jos odą – ji buvo be trūkumų, kai jis moterį nurengė, bet dabar tokia nebeatrodė. Švietė jo pirštų ir šiurkštaus kaip švitrinis popierius smakro žymės. Žymės ant riešų, liemens ir švelnios kaip šilkas jos smakro apatinės dalies.
Sutiko ją bare, tiek teprisiminė. Kažkokioje studentų susibūrimo vietoje netoli viešbučio, kuriame apsistojęs. Šio viešbučio. Čia jo kambarys; pats ją čia atsivedė. Moteris davė jam savo telefono numerį, bet to buvo negana. Viešbutis buvo arti. Loganas ją atsivedė. Pakvietė į savo kambarį.
Tos aukso spalvos akys kiauriai permatė jo sielą, ji nukreipė lūpas į jį ir liepė pasiimti tai, ko nori, viską, ko norėjo, ir dar daugiau. Loganas tai padarė ir suprato esąs pavergtas.
– Ei, – jis atžariai burbtelėjo siekdamas nykščiu perbraukti per patemptas išbrinkusias lūpas.
Paskutinis suartėjimas buvo šiurkštus blogąja prasme ir dabar moteris to gėdijosi, tamsūs kaltės ašmenys kėsinosi į prieš tai patirtą beprotišką malonumą.
– Tau viskas gerai?
Moteris atmerkė akis – taip, viskas gerai. Loganas glostydamas nubraukė juodus kaip rašalas plaukus nuo veido, užkišo už ausies, pašukavo nuo smilkinio. Negalėjo nustoti jos lietęs. Tokio gražaus veido.
Perbraukė jos plaukus, švelniai uždėjo ranką virš pečių linkio.
– Galiu ko nors pasiūlyti? – paklausė. – Stiklinę vandens? Pakviesti kambarių tarnybą? Nueiti į dušą, jei nori.
Kad ir ko pageidavo, jai tereikėjo paprašyti.
Moteris pažvelgė į jį, lūpų kampučiai pakilo ir ji tarė:
– Kad ir ką man padarei… Kad ir kas tai buvo – noriu daugiau.
Pirmas skyrius
– Galėtum ištekėti už manęs. – Maksas Karmišelis įdėmiai žiūrėjo į bendruomenės centro brėžinius ant Evos braižomojo stalo.
Brėžiniai buvo jo ir iš tikrųjų labai gražūs. Kainos ir skaičiavimai buvo Evos darbas, o tos kainos didesnės – daug didesnės – nei visko, prie ko ji kada nors dirbo.
Eva stabtelėjo, kad įdėmiai apmąstytų finansinius klausimus, gana ilgam, kad užmestų akį į verslo partnerį, su kuriuo triūsė šešerius metus. Maksas buvo architektas, vizualiosios architektūros atstovas. Eva – inžinierė, nuolat sugadindavo įmantrius Makso sumanymus. Susiėję jie sukurdavo gerų dalykų.
Nors ne visada.
– Ar kalbi su manimi?
– Taip, su tavimi, – atsakė Maksas, kaip pats manė, kantriai it šventasis. – Man reikia galimybės naudotis savo patikos fondu. Tam turiu sulaukti trisdešimtojo gimtadienio arba vesti. Trisdešimt sukaks tik po dvejų metų.
– Užduosiu du klausimus, Maksai. Kodėl aš ir kodėl dabar?
– Klausimas „kodėl tu“ lengvas: a, aš tavęs nemyliu ir tu nemyli manęs…
Eva tyrinėjo jį primerkusi akis.
– … todėl po dvejų metų skyrybos bus daug lengvesnės. Ir ištekėtum už manęs MEP labui.
MEP reiškė „Makso ir Evos partnerystę“, statybų bendrovę, kurią jie įkūrė prieš šešerius metus.
– Tam reikės daug pinigų, Eva.
Maksas pirštu pabarbeno į priešais pažertus brėžinius.
Eva jam tai aiškino pastarąją savaitę. Bendruomenės centro pastatas buvo projekto esmė ir naujausia Makso manija. Išskirtinis, modernaus dizaino projektas pagerins jo profesinę reputaciją. Bet pastatas bus priešais vandens telkinį, taigi statant prieplauką reikės gręžti, pamatus įrengti bus sudėtinga, o MEP turės apmokėti sąskaitas iki pirmo mokėjimo pirmo etapo pabaigoje.
– Šis projektas mums per didelis, Maksai.
– Per siaurai mąstai.
– Mąstau realistiškai.
Jų bendrovė buvo maža, bet veikli, pastovus šešių žmonių kolektyvas, patikima subrangovų komanda ir tvirta finansinė bazė. Jei jie laimės bendruomenės centro statybų konkursą, turės plėsti verslą visais atžvilgiais. Jei pristigs pinigų, bankrutuos per kelis mėnesius.
– Reikia dešimt milijonų dolerių grynųjų rezervo, kad imtumės šio projekto, Maksai. Sakau tau.
– Ištekėk už manęs ir tiek turėsi.
Eva sumirksėjo.
– Užsičiaupk, Eva, – sumurmėjo Maksas ir Eva garsiai kaukštelėjo dantis.
Ir bemat juos atlaisvino.
– Tu turi dešimties milijonų patikos fondą?
– Penkiasdešimt.
– Penk… Ir niekada nepagalvojai užsiminti apie jį?
– Taip, atrodė, kad liko daug laiko.
Jis neatrodė kaip vyras, turintis penkiasdešimt milijonų. Aukštas, plonomis rankomis ir kojomis, rudų akių ir plaukų, paprastai apsirengęs, sunkiai dirbantis. Puikus architektas.
– Kam tau dar reikia dirbti?
– Man patinka dirbti. Noriu šio projekto, Eva, – jis šiek tiek atsipalaidavo. – Nelauksiu dešimt metų, kol sukaupsim lėšų tokiam dideliam projektui. Šitas vienintelis toks.
– Galbūt, – ji dvejojo. – Bet pradėjome šį verslą kaip lygiaverčiai partneriai. Kas nutiktų, jei į bendrą fondą įneštum dešimt milijonų, o aš nieko?
– Laikysime tai paskola. Investuosime pinigus projekto pradžioje, kad apsisaugotume nuo netikėtumų, ir paimsime pabaigoje. Mums reikės vedybinės sutarties.
– Ak, ir tai visa romantika, – šaltai sumurmėjo Eva.
– Tai pagalvosi apie tai?
– Pinigus ar vedybas?
– Praverstų pagalvoti apie abu dalykus, – atsakė Maksas. – Ką veiki penktadienį?
– Neketinu penktadienį už tavęs ištekėti, – atšovė Eva.
– Žinoma, ne, – nuramino Maksas. – Turim palaukti dokumentų. Pagalvojau, kad penktadienį galėčiau nusivežti savo sužadėtinę į namus Melburne ir supažindinti su mama. Pasiliktume porai naktų, surengtume smagų reginį, grįžtume sekmadienį ir susituoktume kitą savaitę. Puikus sprendimas, Eva. Daug apie tai svarsčiau.
– Taip, na, o aš apie tai nė negalvojau.
– Pagalvok dieną,
